Klausimai

Europos politikos kūrėjai nuolat ieško priemonių keisti vartotojų pirkimo įpročius, kad būtų skatinamas ekologiškesnis gyvenimo būdas: raginama rinktis buitinius prietaisus, kurie efektyviau naudoja elektros energiją ir vandenį, labiau apgalvoti, kokius maisto produktus pirkti, ar įsigyti mažiau anglies išmetančią transporto priemonę.

Tačiau ekologiškesnio gyvenimo būdo siekis patiria daug iššūkių. Vartotojų supratimas, kad ekologiški produktai yra gerokai brangesni, tikriausiai yra svarbiausia kliūtis pirkti „žaliuosius“ produktus ir gaminius.

Vyriausybėms ir politikos kūrėjams iškyla iššūkis nustatyti tikslią pusiausvyrą tarp teisėkūros, rinkodaros ir švietimo priemonių panaudojimo diegiant naujoves.

Yse Seret (Ysé Serret) iš Paryžiuje įsikūrusios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Aplinkos direkcijos sako, kad geriausių rezultatų galima pasiekti veikiant išvien tiekimo ir poreikio lygmenyse. Ji teigia, pavyzdžiui, kad vyriausybės, užtikrinančios patogias perdirbimo paslaugas ar gerą visuomeninį transportą, skatina žmones jomis naudotis.

Užrašai etiketėse  apie prekių ar veiksnių poveikį aplinkai taip pat daro įtaką priimant sprendimus dėl pirkinio. Draudžiami vartoti ar laipsniškai iš rinkos išimami gaminiai – kaip, pvz., ES elgiamasi su daug energijos eikvojančiomis kaitriosiomis apšvietimo lemputėmis, – yra kitas būdas skatinti rinkos pokyčius.

„Kai kurie aplinkai draugiški sprendimai – kaip organinio maisto deginimas ar nusiteikimas mokėti už „žaliąją“ energiją – gali būti tik laikini, sukelti namų ūkio paskatų, o mes negalime pasikliauti vien namų ūkio paskatomis, jei ketiname siekti labai ambicingų tikslų, pareiškė Y. Seret EurActiv‘ui 2012 m. birželį duotame interviu.

“Plataus užmojo iniciatyvas įmanoma įgyvendinti tik pasitelkus ekonominės politikos priemonių derinį – etiketes su užrašais, informaciją, švietimą, drauge užtikrinant susijusių su pirkiniu paslaugų teikimą“, sakė ji ir pridūrė, kad informacija „yra tikrai esminis ir lemiamas veiksnys, kai siekiame elgesio pokyčių.“

Geriausias būdas – suteikti vartotojams reikiamas priemones, kurios palengvintų priimti aplinkai draugiškus sprendimus ir padėtų įveikti mąstymą, kad ekologiški gaminiai yra daug brangesni.

Europos Komisija tai supranta. „Visko palikimas vartotojų atsakomybei ateityje gali daug kainuoti“, sako ES už veiksmus klimato srityje atsakinga komisarė Koni Hedegard (Connie Hedegaard). “Ne kiekvienas įstengia įsigyti naują automobilį. Ne kiekvienas gali įsirengti naujas geotermines ar saulės energijos sistemas. Ne kiekvienas pajėgia pertvarkyti ir atnaujinti savo būstą. Žinoma, žemesnės kainos leistų padidinti poreikį ir daugiau nuveikti.“

Kartu ji teigia, „kad jeigu pamėgintume išskirstyti išlaidas viso gyvenimo laikotarpiu, paaiškėtų, jog sutaupome labai daug. Gavęs reikiamą informaciją, vartotojas turi galimybę priimti teisingą sprendimą“.

Be galo svarbu toliau plėtoti ekologiškų gaminių rinką, pareiškė K. Hedegard XIX pasauliniame tarptautinių vartotojų kongrese – nepriklausomoje pasaulinėje grupėje, kurią sudaro 220 vartotojų organizacijų, – vykusiame Honkonge 2011 m. gegužės mėn. „Visi turi uždirbti pinigų, visi turi taupyti pinigus.“

2012 m. “vartotojų darbotvarkė”

2012 m. gegužės 22 d. Europos Komisija paskelbė Europos vartotojų darbotvarkę ir nurodė jos tikslus:

*          stiprinti vartotojų saugą;

*          skatinti prekybą internetu;

*          gilinti žinias apie vartotojų teises;

*          stiprinti vartotojus ginančių įstatymų vykdymą;

*          teikti informaciją, kuri palengvintų ekologinių gaminių prekybą.

Teisės dokumentų neapimantis vartotojų darbotvarkės paketas laikomas vienu iš būdų paveikti maisto saugos ir ekologinę pusiausvyrą skatinančias, energetikos efektyvumo ir ekologinio mobilumo reguliavimo visuomenines ir privačias iniciatyvas.

„500 milijonų Europos vartotojų teisių užtikrinimas būtų svarbiausias indėlis skatinant Europos ekonomikos augimą“, pristatydamas darbotvarkę, pareiškė sveikatos ir vartojimo komisaras Džonas Dali (John Dalli).

Komisijos strategija, sakė jis, „siekti ginti vartotojus ir stiprinti jų pasitikėjimą suteikiant priemonių aktyviai dalyvauti rinkoje, jai dirbti vartotojų naudai, ugdyti jų pasirinkimo gebėjimus ir užtikrinti, kad būtų deramai ginamos jų teisės“.

Diskusija dėl žymėjimo ekologinėmis etiketėmis ir sertifikavimo

Gaminio etiketės ir kortelės apie sudėtį – tiek dedamos savo noru, tiek privalomos – teoriškai gali padėti priimti mūsų planetai draugiškus pirkimo sprendimus. Tačiau etikečių efektyvumas yra labai diskutuotinas, o kai kurios vartotojų grupės įspėja, kad pirkėjai ne visada turėtų tikėti tuo, kas rašoma etiketėje.

Jūros gėrybių pramonė galėtų būti tinkamas to pavyzdys. „Nustatyti, kurie jūros gėrybių produktai yra tinkamiausi jums ir mūsų planetai, turėtų būti sunkus darbas“, perspėja poveikio grupė „Food and Water Europe“ (Maistas ir vanduo Europoje).

„Daugybė privačių žuvų sertifikavimo programų giriasi patikimais standartais ir skelbia, jog gali nustatyti ir pasiūlyti rinkai „aplinkai draugiškų“ ar „pagamintų ekologiniu būdu“ jūros gėrybių, tačiau tai, ko jos mums nepasako, yra ne mažiau svarbu, nei tai, ką pasako, ir doriems pirkėjams darosi painu“, teigia grupė.

2011 m. gegužės mėn. „Food and Water“ išleido naują vadovą vartotojams apie ekologines etiketes, siūlančias vartotojams tai, ko jie nori, ir nieko nepasakančias apie perkamas žuvis.

Buvo nustatyta, kad daugelis iš grupės peržiūrėtų ekologinių etikečių neatitinka aplinkosaugos standartų, socialinės atsakomybės, bendruomenės ryšių, darbo reglamentų, įstatymų ir skaidrumo.

„Food and Water“ taip pat paskelbė, kad daugelis ekologinio žymėjimo schemų neatitinka Tarptautinės maisto ir žemės ūkio organizacijos skaidrumo, teršalų poveikio mažinimo ir kaimo plėtros bei maisto saugumo reikalavimų.

„Vartotojams niekas nesako, kad dažnai tokiuose žymėjimuose slypi „pritraukti“ aspektas“, sakė Eva Mičel (Eve Mitchell) iš „Food and Water Europe“. „Pelningai dirbanti žuvininkystės įmonė, kuri nepajėgi finansuoti sertifikavimo, ir be ekologinio paženklinimo gali būti geriausia pasirinkimo alternatyva, o sertifikuotai įmonei gali mažiau rūpėti ekologija, nes už tai kas nors sumokėjo.“

Klaidinama informacija ar skepticizmas dėl ženklinimo tikslumo neskatina vartotojų pirkti ekologinius produktus, o vartotojams sudėtinga išsiaiškinti, ar etiketės turi prasmę. „Mums atrodo, kad tai beveik prilygsta vartotojų klaidinimui, su tuo būtina kovoti oficialiomis priemonėmis“, sakė E. Mičel.

Verslas grumiasi dėl ekologijos

Tarptautinės korporacijos nuolat imasi iniciatyvų, siekdamos įtikinti aplinka besirūpinančius vartotojus, kad prekyba su jais yra puiki alternatyva.

Tokių pavyzdžių netrūksta, sako komisarė K. Hedegard.

„Nike“ renka panaudotą sportinę avalynę ir pakartotinai naudoja medžiagas naujų sportinių batelių gamyboje. Tokiomis ir kitomis energijos sąnaudas mažinančiomis priemonėmis savo gamyklose ir būstinėse „Nike“ sumažino išmetimus į aplinką milijonais tonų“, sakė ji.

Iki 2020 m. „Unilever“ siekia padėti daugiau nei milijardui žmonių imtis priemonių, kurios leis pagerinti jų sveikatą ir gerovę bei nutraukti plėtros poveikį aplinkai. „Ekologiškesnis gaminys dažnai būna labiau pageidaujamas“, tvirtina anglų-olandų kompanija.

Kompanijos ekologiškos gyvensenos planas apima tris pagrindines sritis: sveikatą ir gerovę; aplinką ir pagerėjusius pragyvenimo šaltinius.

„Unilever“ tvirtina, kad ji siekia nukreipti vartotojų pasirinkimą į produktus, kurie „yra gauti iš etiškų šaltinių ir saugo gamtos išteklius“.

„Įvykdyti tokius įsipareigojimus nebus lengva. Norėdami juos įgyvendinti, ranka rankon turėsime dirbti su vyriausybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, tiekėjais ir kitomis kompanijomis, kad įveiktume sunkius iššūkius, su kuriais mums tenka susidurti“, sako „Unilever“ vadovaujamasis darbuotojas Polas Polmanas (Paul Polman).

„Galiausiai mums pasiseks, jei tik pavyks įkvėpti milijardus žmonių visame pasaulyje imtis mažų kasdienių veiksmų, kurių suma mažins problemas, veiksmų, kurie leis mums visiems gyventi ekologiškesnėje aplinkoje“, sako jis.

„Unilever“ iki 2020 m. nori per pusę sumažinti šiltnamio dujų, išsiskiriančių iš jos gaminių naudojimo laikotarpiu, poveikį, perpus sumažinti vandens poreikį, susijusį su gaminių naudojimu, ir pusiau sumažinti atliekas iš jos produktų tvarkymo.

Ji taip pat siekia iki 2020 m. ekologiniu būdu išgauti 100 proc. žemės ūkio žaliavų ir sujungti į tiekimo grandinę per 500 000 smulkių ūkininkų ir platintojų.

Pasaulinės priemonės

Kai kurios stambiausios pasaulio verslo grupės ir kompanijos tikėjosi, kad birželio 20-22 d. Rio de Žaneire vykusi JT aplinkos apsaugos ir plėtros konferencija sukurs rimtą ekologijos plėtros ir vartojimo pagrindą.

„Mums kelia nerimą ambicijų stoka ir akstino, kad vyktų pokyčiai, nebuvimas čia, tarp tarptautinės bendruomenės atstovų“, tada EurActiv‘ui pareiškė Pasaulio aplinkos apsaugos ir verslo plėtros tarybos (WBCSD) vykdomasis direktorius Peteris Polas van de Vijsas (Peter Paul Van De Wijs).

Kalbėdamas apie milžiniškas Europos Sąjungos pastangas nustatyti privalomus energetikos veiksmingumo standartus ir mažinti iškastinių kuro rūšių naudojimą, P.van de Vijsas pritarė aplinkosaugininkų susirūpinimui, kad Rio de Žaneiro susitikime bus daugiau kalbų nei dalykinių sprendimų.

„Šiose diskusijose daugiau politinių pozicijų derinimo, negu pastangų plačiau išsiaiškinti visuomenės požiūrį, ir išsiaiškinti atsakingai“, sakė P. van de Vijsas, kuris anksčiau vadovavo „Dow Chemicals“ korporacijos pasaulinių vandenų strategijos grupei. „Štai todėl ir susidarė unikali padėtis, kai verslo pasaulis ragina apibrėžti daugiau tikslų, daugiau priemonių ir griežtesnių reglamentų.“

„Unilever“ Vakarų Europos operacijų prezidentas Janas Zijderveldas (Jan Zijderveld) sako, kad svarbu nustatyti tikslus ir dėl aplinkos, ir verslui. “Jei gyvenime norite ko nors pasiekti, turite numatyti galutinius tikslus ir nustatyti gaires, kitu atveju tai liks tik kalbos”,pareiškėjis interviu EurActiv‘ui.

Neturėdami tikslų, sakė jis, „kaip galėtumėte įvertinti sėkmę? Kaip jums pavyks sužinoti, kiek sėkmingai judate į priekį? Kaip priversite atsiskaityti žmones už tai, ką nuveikė ar ko nepadarė?“

Pasaulio ekonomikos forumas, kurį sudaro 1000 stambiausių pasaulio kompanijų, taip pat ragino Rio de Žaneire susirinkusius vyriausybių vadovus iškelti „ambicingus, universalius ir nešališkus ekologijos plėtros tikslus“ ir suteikti daugiau galių visuomeniniams ir privatiems sprendimams, susidūrus su plėtros ir ekologiniais iššūkiais.

Pirkėjai saugosi

Tačiau kai kurios agituojančiosios grupės nepritarė didžiojo verslo linijai dėl ekologinės gamybos ir vartojimo.

Grupė iš Briuselio „Corporate Europe Observatory“, stebinti lobizmą ES, 2002 m. Johanesburgo pasaulio viršūnių susitikime apkaltino verslą „spaudimo darymu“, Rio de Žaneire taip pat perspėjo dėl „precedento neturinčio pramonės veiklos lygio“.

„Pramonė pateikė [Johanesburge] pilną krepšį savanoriškų iniciatyvų, skirtų socialinėms ir aplinkos problemoms“, teigė grupė Rio+20 susitikimo išvakarėse paskelbtame pareiškime. „Ši propaganda rodo, kaip trokštama išplauti „žaliųjų“ kompanijų įvaizdį, nors jos buvo ir yra tolimos ekologinės pusiausvyros ar socialiniams siekiams.“

Galiausiai daugelio vartotojų gebėjimas pasirinkti poveikį gamtai mažinančias alternatyvas priklausys nuo gaminių ir produktų vietos parduotuvių ir stambių centrų lentynose.

Vartotojai gali mažinti CO2 išmetimus į aplinką pirkdami vietos daržoves ir mažiau valgydami mėsos.

„Mėsos ir pieno produktų gamybai reikia 10 kartų daugiau elektros energijos, nei vietos vaisiams ir daržovėms. Daugelis vartotojų turi galimybę rinktis, ir jie sąžiningai renkasi alternatyvą“, sakė K. Hedegard.

Neteršk, nenorėk

Veiksmų laisvės stoka perkant maisto produktus kelia kitą problemą. McKinsey pasaulinio instituto ataskaitoje sakoma, kad kasdien pasaulyje susikaupia pribloškiantis 10 milijonų tonų maisto atliekų kiekis, o tai sudaro iki 30% viso maisto.

Europoje daugiausia atliekų išmeta namų ūkiai ir restoranai. Tačiau besivystančiame pasaulyje, kur maisto poreikis paprastai yra didžiausias, dauguma atliekų susidaro gamybos metu – dėl prasto saugojimo, šaldymo ar netikusių skirstymo sistemų.

ES direktyva dėl atliekų (2008/98/EC) skirta skatinti gaminių perdirbimą ir pakartotinį naudojimą, taip pat numato, kad ES šalyse būtų atskiriamos biologinės atliekos – po valgio išmetamo maisto, sodo tvarkymo – ir įrengiamos kompostavimo priemonės.

Tačiau direktyva taikoma labai skirtingai, ypač skiriasi jos taikymas turtingesnėse Šiaurės šalyse ir naujosiose ES narėse Bulgarijoje ir Rumunijoje, pastarosiose perdirbimo programos tebėra embrioninėje stadijoje.

2012 m. sausį europarlamentarai parengė rezoliuciją, kurioje sakoma, kad maisto atliekos žeidžia ekologinę pusiausvyrą ir yra neetiškos, kai pasaulyje susiduriama su gyventojų gimstamumo ir maisto trūkumo iššūkiais. Rezoliucija Europos Komisiją ir šalis nares ragina:

*          imtis „radikalių priemonių“ sumažinti atliekų kiekį – 50% iki 2025 m;

*          sustiprinti esamų ES ir nacionalinių sanitarijos įstatymų, numatančių biologinių irstančių atliekų perdirbimą, vykdymą;

*          apibrėžti maisto atliekų prevencijos tikslus šalyse narėse, kad iki 2014 m. būtų įgyvendinti dabartiniai atliekų mažinimo uždaviniai;

*          2013 m. paskelbti Europos metais prieš maisto atliekas.

Europarlamentarai taip pat paragino keisti maisto pakuotes ir mažiau klijuoti klaidinamų etikečių „tinkamiausias pirkti“, „perkamiausias“ ir „tinkamiausias vartoti“ ant supakuotų gaminių.

Tačiau tokių priemonių poveikis ribotas. Nedaug laisvės manevruoti suteikia galiojimo datos, nes pačios vartotojų grupės ir mažmenininkai rūpinasi dėl pavojaus sveikatai, o išrankūs pirkėjai apeina nepakankamai šviežius maisto produktus.

Griaunami „žaliojo“ vartojimo barjerai

Raginami pirkti ekologiškus gaminius vartotojai dažnai patys mėgina išsiaiškinti, kurie produktai iš tikro nežalingi aplinkai.

Pateikta išsami ir patikima informacija prisideda prie vartotojų teisių stiprinimo ir užtikrina galimybę sąmoningai ir pagrįstai rinktis, teikti pirmenybę žaliesiems produktams.

Tačiau didelė problema yra pasitikėjimo stoka. Vartotojai negali pasakyti, ar kompanijos žaliosios rekomendacijos yra patikimos.

Ir iš tiesų Tarptautinės vartotojų asociacijos 2007 m. atlikta apžvalga parodė, kad tik 10% apklaustųjų pasitiki kompanijų teikiama informacija.

Vyriausybėms ir vartotojų organizacijoms tenka užduotis teikti patikimą informaciją ir padėti šviesti pirkėjus siekiant užtikrinti, kad jie žinotų savo teises ir būtų motyvuoti laikytis klimato pokyčiams nežalingo gyvenimo būdo.

Tiesą sakant, skatinant  sklandžią žaliųjų gaminių rinkų plėtrą lemiamas vaidmuo tenka vyriausybėms, pavyzdžiui, jos rengia įstatymus dėl ženklinimo reikalavimų ir mokesčių iniciatyvų, kelia mokesčius už dideles maisto pakuotes.

Jungtinėje Karalystėje vyriausybė patvirtino Žaliųjų reikalavimų rodyklę, ji padeda vartotojams nustatyti klaidinamus aprašymus ir tikrus žaliuosius produktus, Danijoje vartotojų teisių kontrolierius sudarė „netikrų žaliųjų“ produktų atpažinimo kriterijus.

Vyriausybės taip pat tvirtina įvairias ekologinio ženklinimo ir energijos taupymo etiketes ant buitinių prietaisų, kuriose vartotojams pateikiama informacija apie ketinamo įsigyti gaminio energijos sąnaudas.

Europoje energijos sąnaudų ženklinimas įdiegtas ES lygmeniu, A+++ žymi patį efektyviausią, o G – patį neefektyviausią energijos vartojimą.

Europos Komisijos pateikti skaičiai rodo, kad 85% vartotojų į energijos sąnaudų efektyvumą kaip į pirkimo kriterijų atsižvelgia labiau nei į kainą.

„Energijos sąnaudų žymėjimo etiketės atlieka savo darbą. Jos yra paskata gamintojams mažinti buitinių prietaisų energijos sąnaudas“, sako komisarė K. Hedegard ir kaip pavyzdį nurodo 1995 m. ES įdiegtas šaldytuvų energijos sąnaudų etiketes, jos įrodė, kad šaldytuvų šaldiklių derinių procentas „A“ klasės energijos klasėje išaugo nuo tuometinių 2% iki 90% dabar.

Panaši ženklinimo schema ES taikoma automobilių padangoms. Etiketės žymi degalų sąnaudas, sukibimą šlapiomis sąlygomis ir triukšmo lygį važiuojant.

Žalieji aprašymai ne visada patikimi

Daugėjant kompanijų, spekuliuojančių įvairiausiais žaliaisiais aprašymais, vartotojui darosi vis sudėtingiau atskirti, kuo galima pasitikėti.

„Europiečiai susiduria su didėjančiu klaidinamos žaliosios informacijos kiekiu visose kasdienio gyvenimo srityse: ant maisto ir gėrimo, kosmetikos gaminių, automobilių, elektros prietaisų lankstinukuose, ant buitinių elektros prietaisų“, EurActiv‘ui sakė Europos vartotojų organizacijos BEUC generalinė direktorė Monika Goyens (Monique Goyens).

M. Goyens paminėjo paplitusį „bio“ vartojimą – kaip sudedamąją kosmetikos gaminių pavadinimo dalį, išpūstą nuorodą „natūralus“, nors faktas, kad kosmetikos gaminiai nėra organinės kilmės. „Ant pakuočių taip pat aptinkame žalių lapų, nors nieko panašaus nerasime sudedamųjų dalių sąraše“, sako ji.

„Žaliųjų etikečių daugėja ant mažmenininkų gaminamų produktų, tačiau jų kriterijai retai būna skaidrūs ar įmanomi palyginti. Patikimos yra tik tokios nepriklausomos, trečiųjų šalių atliktų bandymų ženklinimo schemos, kaip ES „Ecolabel“, sako M. Goyens.

Žinoma, už reklamos priežiūrą atsakingos valdžios institucijos apsikrovusios darbais dėl tiriamų žaliųjų aprašymų gausos, ypač kompanijų reklaminių kampanijų metu.

Jungtinės Karalystės reklamos standartų valdžios institucija uždraudė naftos giganto „ExxonMobil“ iš dumblių gaminamų biodegalų TV reklamą, nes joje klaidingai nurodomas klimato pokyčių švelninimo technologijos potencialas.

Europos stambiausia variklių vartotojų grupė perspėjo, kad būtina skubiai parengti vartotojams skirtą skaidresnę informaciją apie elektromobilių privalumus, ji pabrėžė, kad šiuo metu daromas komercinis ir politinis spaudimas dėl dabartinių baterijomis varomų elektromobilių apibūdinant juos kaip „aplinkai nekenksminga“ transporto priemonė yra „vartotojus klaidinantis“.

Lūkesčiai ir klūtys

Tačiau ekspertai įspėja, kad vartotojų teisių nereikėtų laikyti panacėja sprendžiant pasaulio aplinkos apsaugos problemas.

EurActiv‘ui duotame interviu Maja Giopel (Maja Göpel) iš Pasaulio ateities tarybos labai troško perduoti šį įspėjimą: „Neturėtume pasiduoti kvailinimui [ir manyti], kad vartotojų pasirinkimas gali paversti mūsų ekonomiką žaliąja: visi esame įsisukę į darbus, auginame vaikus ir t.t.,užsivertę reikalais, jie nepalieka mums laiko perskaityti, patikrinti ir kontroliuoti informacijos apie mums pateikiamus gaminius“.

Socialinio teisingumo klausimas taip pat yra problema. Iš tiesų daugelis vartotojų neturi galimybių įsigyti brangesnių gaminių.

Tai reiškia, kad skurdesnės Europos gyventojų grupės negali dalyvauti „žaliojo poreikio“ iniciatyvose, nebent vykdant gerąją „žaliojo aprūpinimo“ strategiją siekiant užtikrinti visuotinį dalyvavimą rinkose, sakė M. Giopel.

Nors vyriausybės ir verslo šakos vykdo įvairių iniciatyvų, politikos kūrėjai skuba pripažinti, jog gyventojai iš esmės turi keisti vertės supratimą.

Būtina įtikinti vartotojus, kad naudinga imtis priemonių ir dalyvauti perėjime į ekologiškesnę ekonomiką.

„Jeigu jau prakalbome apie naudingumo ir informacijos problemas, tai lieka įveikti paskutinę kliūtį, tačiau ji pati sunkiausia. Tai yra – įtikinti vartotojus nuolat pirkti ekologiškus produktus ir paslaugas“, sako komisarė K. Hedegard.

Bus matyti, ar sėkmė lydės su šiuo klausimu susijusias rengiamas ES iniciatyvas.

Pozicijos

ES aplinkos komisaras Janezas Potočnikas (Janez Potočnik) teigia, kad apmokestinimo schemos yra būtinos, norint pakeisti vartotojų įpročius ir žengti tinkamiau išteklius naudojančios visuomenės link (EurActiv 04/06/10). „Turime keisti savo elgesį ir kaip vartotojai, ir kaip gamintojai. Taip pat daryti viską, jog mūsų rinkos veiktų taip, kad už naudojamus išteklius būtų mokama derama kaina“, sakė J. Potočnikas (EurActiv 24/03/10).

Įtampą dėl gamtos išteklių pavyktų sumažinti tik tuomet, jei pasikeistų įvairių ekonomikos sąnaudų santykinės kainos, jei jos atitiktų tikrąją šių išteklių vertę, teigė jis. Jis taip pat pabrėžė, kad kintanti išteklių kaina signalizuoja apie veiksmingesnes besikeičiančio elgesio priežastis nei „tvirta valdymo ranka“.

„Privalome vartotojus informuoti apie jų pasirinkčių ilgalaikį poveikį aplinkai, vienas iš geriausių būdų tai daryti – veikti per kainas. Jos turėtų atspindėti tikrąją savikainą ir mūsų veiksmų pasekmes trumpalaikėje, vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje“, pridūrė J. Potočnikas.

Buvusi ES už vartotojų teises atsakinga komisarė Meglena Kuneva (Meglena Kuneva) sakė, kad vartotojų vaidmuo su aplinkos ekologine pusiausvyra susijusiuose iššūkiuose iš tiesų labai svarbus. Todėl ji siūlė, kad vartotojų sprendimų priėmimo procesą reikia mėginti geriau suprasti, ieškti būdų, skatinančių „žaliąsias“ alternatyvas ir medžiagų perdirbimą.

„McKinsey & Company“konsultantai Šeila Bonini (Sheila Bonini) ir Džeremis Openhaimas (Jeremy Oppenheim) tvirtino, kad pagrindinės ekologiško vartojimo kliūtys yra žinių stoka, netinkamas žaliųjų gaminių poveikio suvokimas, nepasitikėjimas vyriausybės ir verslo pareiškimais apie ekologiją, aukštos kainos ir menkas ekologinę pusiausvyrą skatinančių gaminių pirkimas.

Jie pabrėžė, kad, siekdamos skatinti aplinkai palankių gaminių prekybą, kompanijos privalo pašalinti šiuos minėtus barjerus. „Kitaip sakant, jos privalo plėsti vartotojų žinias apie ekologiškus gaminius, stiprinti vartotojų supratimą apie ekologinių produktų kokybę, didinti jų pasitikėjimą, mažinti žaliųjų gaminių kainas ir plėsti šių gaminių asortimentą“, rašo jie straipsnyje „Kaip išugdyti žaliąjį vartotoją“.

Pasak vartotojų elgesį nagrinėjančios kasmetinės apžvalgos Greendex, 2010 m. (kaip ir 2008 m.) didžiausi vartotojai buvo augančios ekonomikos (mažėjančia tvarka) Indija, Brazilija ir Kinija. „Amerikos vartotojų“ elgesys išlieka kaip mažiausiai ekologiškas tarp visų tyrime apžvelgtų šalių nuo to laiko, kai apžvalgos pradėtos rengti prieš trejetą metų. Po jų eina Kanados, Prancūzijos ir Britanijos vartotojai.

Nacionalinės geografijos bendrijos ir tarptautinės apklausų firmos „GlobeScan“ rengta apžvalga taip pat parodė, kad „įtarimas, jog vadinamosios „menamai ekologinės“ kompanijos spekuliuoja klaidinamis pareiškimais apie savo gaminių poveikį aplinkai, yra svarbiausia tolesnės pažangos kliūtis. Iš dešimties neigiamą poveikį aplinkai darančių kliūčių sąrašo „tariamasis ekologiškumas“ yra dažniausiai nurodomas veiksnys, po jo eina veiksmų nesiimančios vyriausybės ir pramonės šakos.

Jungtinių Tautų Aplinkos programa pažymėjo, kad vyriausybių pranešimai, verčiantys žmones jausti kaltę dėl savo gyvenimo būdo ir pirkimo įpročių, didelės sėkmės nesulaukė. Psichologus jaudina, kad daugelis tokių pranešimų yra pernelyg „kaltinamojo pobūdžio“ ir atgrasūs. Užuot „atgręžę žmones“ į ekologiją, šie pranešimai sukėlė jų „abejingumą“, teigia ji.

Todėl JT mano, kad ekologiškai subalansuotas gyvenimo būdas turi būti „mada“, „šaunu“, kartu reikia toliau žmonėms aiškinti apie tikrąją asmeninę naudą gyventi darnoje su planeta.

Nevyriausybinė organizacija Europos aplinkos biuras teigia, kad tradicinio požiūrio į aplinkos politiką nepakanka, norint įveikti šiuolaikiškos gamybos ir vartojimo modelių iššūkius, todėl būtina parengti „ekologinio gaminio politiką“.

„EEB rimtas iššūkis yra judėti į priekį aplenkiant gaminių energijos sąnaudų aspektus. Įgyvendinimo priemonėms taikomi aplinkos reikalavimai kol kas beveik išimtinai apsiriboja energijos sąnaudomis vartojimo etapuose.“

Europos vartotojų organizacija BEUC pažymi, kad energetika ir ekologinė pusiausvyra vis glaudžiau susijusios su vartotojais, jie „nori ir yra skatinami taupyti elektros energiją ir saugoti aplinką“.

Tačiau BEUC teigia, kad, vartotojai, deja, neturi reikiamų priemonių mažinti elektros energijos sąnaudas ir pirkti efektyvesnius gaminius, nes „žaliųjų“ gaminių nėra parduotuvėse arba juos sunku atpažinti. Klaidinama informacija, didelė jos įvairovė ir pramonės gyrimasis apie energiją taupančius produktus arba ekologiškai subalansuotą tiekimą stipriai apsunkina galimybę įsigyti ekologiškus gaminius, sako ji.

Anot BEUC, ekologiškai nesubalansuoti gaminiai ilgainiui turėtų dingti iš rinkos. Be to, ji teigia, jog informacija etiketėse turi būti patikima, kad neklaidintų vartotojų ir leistų palyginti panašius produktus.

Aplinkos idėjų šaltinis Ekologijos institutas pabrėžia, kad kuriant politiką, kuri darytų įtaką vartotojų pirkiniams, „būtina atsižvelgti į tai, kaip žmonės renkasi alternatyvą“.

„Priešingai daugelio ekonomistų nuostatoms, vartotojai labai retai apmąsto kainą ir pirkinio pranašumus. Juos stipriai veikia emociniai dalykai, kitų žmonių elgesys, įpročiai, noras greitai nuspręsti, visa tai drauge pagreitina apsisprendimą“, pažymi jis.

„Užuot nuosekliai apmąstę, vartotojai dažnai atrodo neapsisprendę, keičia savo nuomonę  priklausomai nuo aplinkybių ir informacijos pateikimo būdo. Savo ruožtu informacijos pateikimas yra svarbu, tačiau nebūtinai tai padeda vartotojui priimti sprendimą ar keičia jo elgesį“, priduria institutas.

Vyresnysis mokslinis bendradarbis Erikas Asadurianas (Erik Assadourian) iš idėjų šaltinio Worldwatch Institute straipsnyje „Vartotojų kultūros pakilimai ir nuosmukiai“ teigia, kad vartojimo kultūrinis poslinkis ekologiškai subalansuoto gyvenimo vertės pajutimo link yra būtinas, nes vyriausybės keliamų tikslų ir naujų technologijų nepakanka siekiant apsaugoti žmoniją nuo ekologinių ir socialinių grėsmių.

„Nepakanka pakeisti lemputę; būtina keisti pačią vartojimo kultūrą“, rašo jis ir mėgina įteigti, kad, nepakeitę ekologiškai nesubalansuotų įpročių ir nebandydami atsikratyti „vartojimo kulto“, būsime nuplauti ekologinės krizės.

Pasak Worldwatch Institute, per paskutinį dešimtmetį prekių ir paslaugų vartojimas išaugo 28%, o pasaulis kasdien iškasa 112didžiausių pastatų prilygstantį medžiagų kiekį.

„Galiausiai vartotojai turi galios, kad nuspręstų, ar pirks žaliuosius produktus. Taigi vartotojų organizacijų parama bus be galo svarbi įgyvendinant klimato politiką artimiausiais dešimtmečiais“, 2011m.gegužę Honkonge, kalbėdama Vartotojų tarptautiniame pasauliniame kongrese, sakė ES už veiksmus klimato srityje atsakinga komisarė K. Hedegard.

„Išsami ir patikima informacija leidžia stiprinti vartotojų teises, jie gali sąmoningai rinktis – tikėkimės, ekologiškus gaminius“, sakė K. Hedegard.

„Gavęs teisingą informaciją, vartotojas turi galimybę tinkamai pasirinkti. Todėl svarbu tobulinti ekologiškų produktų rinką. Yra pinigai, kuriuos reikia uždirbti, yra pinigai, kuriuos reikia taupyti“, pridūrė ji.

„Turime pasinaudoti turimomis galiomis. Kaip politikai, kaip verslininkai, kaip [vartotojų] organizacijos ir kaip piliečiai turime keisti požiūrį. Turime suprasti, kad ekologija nėra vien gamtosaugininkų šūkis. Tai naujas būdas pertvarkyti ekonomiką, kad užtikrintume gerą gyvenimą devyniems milijardams žmonių mūsų planetoje“, sakė komisarė.

„Dar niekada nebuvo didesnio poreikio žaliųjų vartotojų organizacijoms kovoti dėl vartotojų teisių, kad mūsų vystymasis skatintų ekologiją“, sakė ji.

„15metų sėkmingai įgyvendiname energijos taupymą ženklinančią schemą. Pridėjus papildomų kategorijų ir keičiant spalvinį kodą, žymintį skirtingus dalykus, vartotojai nepradės geriau skirti mažiau elektros energijos naudojančius buitinius prietaisus. Kalbant apibendrintai, naujoji schema neturės didelio poveikio rinkoms, kad jas paskatintų mažiau energijos naudojančių gaminių link“, EurActiv‘ui sakė Europos vartotojų organizacijos BEUC generalinė direktorė Monika Goyens.

„Niekam nekelia entuziazmo naujosios energijos taupymą žyminčios etiketės, Europos institucijoms reikėtų turėti drąsos pripažinti klaidas ir grįžti prie braižybos lentos“, pridūrė ji.

Šnekėdama apie anglies junginių ženklinimą M. Goyens sakė, kad vartotojų organizacijos remia laipsnišką sprendimo būdą. „Dauguma vartotojų nesupras CO2gramųkaip metrinės sistemos žymėjimo, jei nebus jokių paaiškinimų, ar skaitmuo yra didelis, ar mažas. Taip pat svarbu, kad gaminio anglies junginių ženklinimas atitiktų fundamentaliąją metodologiją“, sakė ji EurActiv‘ui.

„Ekologijos reikalavimus labai sudėtinga įgyvendinti, turime įrodymų, jog faktiškai jie silpnėja, nes kompanijos nustatė, kad jie nedaro poveikio. Vartotojai paprasčiausiai jais netiki“, sakė Europos Komisijos vartotojų reikalų vadovė Žaklina Minor (Jacqueline Minor).

„Augimas bet kokia kaina nėra perspektyvus. Turime rengti naujus būdus, kaip plėtoti verslą, kuris leistų didinti teigiamą socialinę naudą iš „Unilever“ veiklos ir kartu mažintų poveikį aplinkai. Norime, kad verslas užtikrintų ekologinę pusiausvyrą visomis žodžio prasmėmis“, sako „Unilever“ vadovaujamasis darbuotojas Polas Polmeris (Paul Polmer).

Vartotojams visame pasaulyje darantis vis sąmoningesniems aplinkos klausimais, kompanijoms tenka nuolat garsinti ir girti savo ekologinius siekius, lyginti juos su konkurentų padėtimi.

Iš tikrųjų aplinkai draugiškas produktas dabar dažnai savaime yra akstinas jį pirkti, aiškino „Microsoft“ pirmininkas Europai Janas Muelfaitas (Jan Muehlfeit).

„Kai technologijos pinga ir darosi paprasčiau jomis naudotis, vartotojų reikmės nulemia asmeninių kompiuterių, mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ir elektroninių paslaugų rinkos tendencijas“, sakė J. Muelfaitas ir pridūrė, kad ši tendencija turėtų išlikti ir į darbo rinką ateinant jaunų žmonių kartoms.

„Visa tai yra vadinamojo „IT vartotojiškumo“ reiškinio dalis“, apibendrino jis.

„Food & Water Europe“ vykdomasis direktorius Venonas Hauteris (Wenonah Hauter) apie klaidinamą jūros gėrybių ženklinimą sakė: „Žmonės, pirkdami ekologiškai paženklintas jūros gėrybes, mano, kad tai yra geras pasirinkimas. Deja, šie sertifikatai negarantuoja, kad gaminio vartotojai iš tikro nedaro žalos aplinkai ar kad vartotojų elgesys gerėja.“

„Svarbiausias ekologijos tikslas – nustatyti kainas, kurios atspindėtų savikainą, taip pat socialines ir aplinkos vertes“, Pasaulinėje ateities taryboje kalbėjo „teisingumo ateityje direktorė“ Maja Giopel (Maja Göpel) ir ragino užtikrinti kainų skaidrumą.

„Matome didelį pasipriešinimą dėl kainų skaidrumo, nors tai yra vienintelė priemonė, kuri nesikiša į konkurencijos reikalus ir leidžia vartotojams veiksmingai daryti įtaką gamybai“, sakė ji interviu EurActiv‘ui.

Tvarkaraštis

2002: Pasaulio viršūnių susitikimas Johanesburge, skirtas ekologijai ir plėtrai, pripažįsta, kad būtini esminiai gamybos ir vartojimo pokyčiai siekiant pasaulyje užtikrinti ekologišką raidą. Visos vyriausybės raginamos skatinti ekologiškai subalansuotą vartojimą ir gamybą;

2008 liepa: Europos Komisija patvirtina ekologškai subalansuoto vartojimo (SCP) ir ekologiškai subalansuotos pramonės politikos (SIP) priemonių planą;

2009 gegužė: prasideda Europos maisto ekologiško vartojimo ir gamybos apvalusis stalas (EurActiv 07/05/09);

2009: Europos aplinkos agentūra atidaro Europos temos centrą, skirtą ekologiškam vartojimui ir gamybai (ETC-SCP);

2009 vasario 28 d.: ETC darbo dokumentas ir apžvalga, skirti vartojimo elgesio varomosioms jėgoms;

2009 liepos 24 d.: ES ekologinės plėtros strategijos apžvalga;

2010–2011: ekologiškas vartojimas ir gamyba – svarbiausios JT Ekologijos ir plėtros komisijos posėdžių temos;

2011 sausio 26d.: Komisija patvirtina geriausią išteklių efektyvumo iniciatyvą;

2011 vasaris: Water Footprint Network skelbia vandens pėdsakų standartą;

2011 birželis: Komisija patvirtina daug išteklių naudojančios Europos gaires;

2012 gegužės 22d.: Europos Komisija skelbia Europos vartotojų darbotvarkę;

2012 birželio20–22 d.: Rio+20 pasaulinis viršūnių susitikimas;

2013: Europos Parlamentas skelbia Europos metus prieš maisto atliekas;

iki 2013pabaigos: galutinis terminas, kai šalys narės turi įgyvendinti Vartotojų teisių direktyvą.

Straipsnis publikuotas EurActiv.com tinklapyje, tekstas anglų kalba http://www.euractiv.com/consumers/changing-consumer-behaviour-sust-linksdossier-514301