Klausimai

Priežiūros ir teisės struktūros

Išmaniosios energetikos sistemos būtinos, norint įgyvendinti ES tikslus gerinti energetikos efektyvumą ir sujungti į visumą atsinaujinančias energijos rūšis.

Tačiau suinteresuotos šalys nurodo „neatitikimą“ tarp priežiūros ir teisės struktūrų, jos, pasak jų, kliudo labai reikalingai energetikos sistemų plėtrai. Pagal "subsidiarumo" principą – arba decentralizaciją į smulkias organizacines struktūras, – išmaniųjų energetikos sistemų planavimas ir steigimas turi vykti prižiūrint nacionalinėms valdžios priežiūros institucijoms.

Vyraujant vėsiam ekonominiam klimatui, ne visos ES narės vienodai prioritetu laiko investicijas į švaresnes technologijas. Taip pat neparengti visi siūlomi ES lygmens reglamentai. Kai kada pasigirsta nusiskundimų, kad Europos Komisijos tyrimo ir teisėkūros sparnai plasnoja pagal skirtingas melodijas.

Kiti reglamento klausimai taip pat trikdo išmaniosios energetikos sistemos bandomuosius projektus, teigė Išmaniosios energetikos poreikio koalicijos vykdomoji direktorė Džesika Strombak (Jessica Stromback), prižiūrinti per 100 tokių schemų.

„Komisija finansuos puikų bandomąjį projektą, o paskui negalės jo vykdyti esant dabartiniam reglamentui, tai, ką jie ką tik pradėjo bandyti, yra neteisėta“, pareiškė ji EurActiv‘ui. ES finansuojami projektai, skirti įdiegti bendrai su tinklų operatoriais ir mažmenininkais parengtą dinamišką tinklų kainų nustatymą arba tarifus, pateko į šią techniškai neteisėtą kategoriją, sakė ji.

Kas turėtų mokėti?

Pramonė, vartotojai ir planeta – visi siekia gauti naudos iš veiksmingesnės, aplinkai draugiškos ir ilgalaikiu požiūriu pigesnės technologijos. Vienintelė alternatyva tęsti atnaujinimą ir tiesti daugiau linijų palei esamus tinklo maršrutus vargu ar yra pigesnis pasirinkimas.

Išmaniosios energetikos sistemos visiems siūlo daugybę pranašumų. Tačiau kas už juos turėtų mokėti?

Pramonės asociacijos tvirtina, kad skirstymo sistemos operatoriams (DSOs) teks apie 80% investicinių išlaidų ir kad galutiniai vartotojai turės naudos, todėl jie taip pat turėtų prisidėti prie finansavimo. Sprendimą didinti atnaujinamų energijos rūšių naudojimą bei mažinti anglies dvideginio išmetimus priėmė visuomenė, teigia jie, todėl ir visuomenei reikėtų pateikti sąskaitą. Energetikos sistemos infrastruktūros išlaidos paprastai pateikiamos sąskaitose už elektrą, politikai nori tęsti šią tradiciją.

Išmanieji skaitikliai siūlo vieną būdą, kuris leistų vartotojams džiaugtis kainos privilegijomis už sumanesnį energijos tiekimą. Išmanieji įrenginiai leidžia vartotojams išskirstyti naudojamą energiją, kad būtų išvengta maksimalios apkrovos tarpsnių, tokiu būdu sumažėtų ir sąskaitos už elektros energiją bei energetikos sistemų apkrova.

Pasak Europos Komisijos pranešimo balandžio mėnesį, ES namų ūkiai, įsirengę išmaniuosius skaitiklius, 10% sumažino savo energijos sąnaudas.

Tačiau, nežiūrint į 2009 m. išleistas ES energetikos liberalizavimo trečiosios bangos direktyvas, numatančias įrengti skaitiklius 80% Europos namų 2020 m., tokius turėjo tik 10% namų ūkių. Entuziastai sutelkė dėmesį į siūlomos direktyvos 12 straipsnio pataisas ir reikalauja, kad galutiniams vartotojams būtų pateikiama išsamesnė informacija apie išmaniųjų skaitiklių įrengimo sąnaudas, kad nauda nesidžiaugtų tik didieji energijos vartotojai.

„Investicijų skylės“ lopymas

Siūlymas finansuoti energijos perdavimo Europos tinklą (TEN-E) didesne nei 155 milijonų eurų suma per septynerius metus susiduria su augančiu pasipriešinimu ES šalių narių lygyje. Numatyti  70 milijardųeurų investiciniai poreikiai dujų infrastruktūrai ir 140 milijardų eurų elektros infrastruktūrai reiškia milžiniškas sąnaudas. Iš dalies tai rodo didelį atotrūkį tarp ES išdidžių siekių ir žemiškesnės realybės.

Išmaniosios energetikos sistemos nėra „viliojantis“ klausimas. Po ką tik pasibaigusios rinkos liberalizacijos pramonei trūksta vizijos, kaip pritraukti permainingai mąstančius investuotojus. Stabilios, bet ilgalaikės ir reguliuojamos pajamos į pensijų fondus investuotojams kelia didesnį susidomėjimą.

Tačiau trumpalaikiu požiūriu šis finansavimo atotrūkis gali lemti energetikos sistemos pajėgumo „balansą“, ypač atsižvelgiant į neatidėliotiną energetikos sistemos plėtros poreikį po to, kai keletas ES šalių narių nusprendė laipsniškai atsisakyti branduolinės energetikos nacionalinėse elektros energijos sistemose.

Elektros energijos skirstomųjų tinklų pramonė norėtų žinoti, kas bus tos šalys, kurios mokės už energetikos sistemų plėtrą, taip pat už poreikio ir paklausos augimo tenkinimą, didėjančio poreikio užtikrinimo programas. Pirmuoju atveju ji norėtų, kad investicijos į tinklus būtų užtikrintos per reglamentuojančius sprendimus.

Su tuo sutinka atsinaujinančių energijos rūšių šalininkai, tačiau tik tokiu mastu, kokiu jie pripažįsta investuotojų norimas gauti trumpalaikes pajamas, apibrėžtas minimalaus išmaniosios energetikos sistemos planavimo. Tačiau jie taip pat norėtų matyti labiau regioninį požiūrį, kuris įvertintų socialinę ir ekonominę naudą.

Šiuo metu daugelis energetikos sistemos pramonės specialistų klausia, ar Europos Komisija pasirengusi spręsti savo iškeltus iki 2020 m. išmaniųjų skaitiklių, energijos gamybos produktyvumo ir CO2 mažinimo uždavinius. Tarp bendrųjų klausimų – aiškaus reguliavimo užtikrinimas, nuosekli politika dėl atsinaujinančių energijos rūšių, ypač susijusi su neapmokestinamaisiais tarifais, ir pastangomis integruoti vartotojus į išmaniosios energetikos sistemos kūrimą rengiamomis informacinėmis kampanijomis.

Ar 2012 m. reikės naujų reglamentų?

2011 m. balandžio mėn. Europos Komisijos pranešime buvo siūloma iki 2012 m. parengti “griežtesnį reglamentą dėl išmaniųjų energetikos sistemų kūrimo”, jei šalys narės, kaip jame sakoma, „nedarytų pakankamos pažangos“ išmaniųjų matavimo sistemų plėtros srityje, kuri užtikrina glaudų išmaniųjų energetikos sistemų ir skaitiklių ryšį. Tačiau pramonės atstovai 2012 m. nesitiki didelio poslinkio išmaniųjų skaitiklių klausimu, nes ES užstrigo bendrųjų tinklo kodų klausimas. Pranešime taip pat perspėta, kad Briuselis gali įsikišti į tinklo bendrojo kodo sprendimą, jei nebus pakankamos pažangos 2011 m. Tačiau sprendžiant, kokius teisės aktus ateityje reikėtų parengti, suderinti, priimti ir įgyvendinti, lūkesčiai dėl 2020 m. tikslų nėra optimistiniai, net jei ir toliau pritariama naujų reglamentų rengimui.

Komisija taip pat turi galimybę suteikti daugiau paramos šalims narėms specifikacijų, funkcijų, rentabilumo skaičiavimų ir net apibrėžimų, kokios yra išmaniojo skaitiklio sudedamosios dalys, forma. Europoje esama didelės išmaniųjų skaitiklių įvairovės ir stokojama bendrų prietaisų kriterijų. Kai kurie Briuselio pareigūnai juos pravardžiuoja „peliuko Mikio matuokliais“, norėdami pabrėžti, kad jų funkcijos labai specifinės ir lengvai apibrėžiamos.

Per daug „nacionalinio svarstymo“

Susidaro įspūdis, kad ES šalys pirmiausia kelia savo interesus, vos pradedama kalbėti apie realią energetikos sistemos plėtros be sienų būtinybę ir kad dėl to kenčia Europos pakraščiai.

Kalbėdamas su EurActiv‘u, Eurelectric Networks Unit vadovas Gunaras Lorencas (Gunnar Lorenz) pareiškė, kad “iš tiesų kai kada kyla nusivylimas klausant apie aukštybėse skraidančias Europos idėjas ir tikslus, kai iš tikro šalys narės entuziazmo jau nerodo.“

Trečiasis energetikos paketas pirmą kartą nustatė Europai privalomus energetikos sistemos ir elektros rinkos vadybos reglamentus. Tačiau lėta pažanga tinklo kodų klausimu pakenkė jo raidai. 2011 m. spalio mėnesio energetikos infrastruktūros pakete Briuselis pasiūlė iki 2014 m. atnaujinti TEN-E aktą. Apie tai dabar šnekama bendro sprendimo paieškos procese.

Šiuo metu išmaniosios energetikos sistemos plėtra didžiąja dalimi vyksta pagal „27 skirtingus taisyklių rinkinius vienoje rinkoje“, sakė Išmaniosios energetikos poreikio koalicijos vykdomoji direktorė Džesika Strombak. „Tai veda prie nedidelių rinkų, mažo rentabilumo, investicinio saugumo stokos ar net investicinio saugumo nebuvimo ir dėl to investicijų nedarymo, pagal blogiausio atvejo scenarijų, nes nekuriama stambi ekonomika", pareiškė ji EurActiv‘ui.

Įtraukiamos nepastovios energijos rūšys

Vienas iš didžiausių iššūkių į skirstomuosius tinklus įtraukiantnepastovių energijos ar atsinaujinančių energijos rūšių technologijas yra kaupimo klausimas.

Pavyzdžiui, vidurdienį šviečiant saulei gali būti pagaminta pakankamai energijos, kad būtų patenkinti visi buitiniai poreikiai vienoje šalyje ir dalis perteklinės energijos eksportuota. Tačiau vakarėjant, kai saulė tampa ne tokia galinga, o žmonės iš darbo grįžta į namus, susidaro elektros energijos stygius.

Laikotarpiu iki 2050 m. tai galima spręsti elektros energijos tiekimu iš technologijų su nedideliu anglies kiekiu –  kaip gamtinės dujos, – kuriom pritaikyta anglies dioksido šalinimo ir laikymo (CCS) ar panaši technologija.

Energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos rūšių, vėjo ir saulės, kaupimas tebėra brangus reikalas. Šiuo metu atliekama daug technologinių tobulinimų kaupimo elektros baterijose srityje, bet juos ne visada pasiseka iš karto pritaikyti. Ateityje galima prognozuoti dar didesnį energijos įsisavinimo mastą. Oro prognozių rengimo pažanga leis pasinaudoti stiprių vėjų, šilumos bangų ir galingų potvynių energija. Išmanieji skaitikliai vėlgi galėtų prisidėti prie stambaus masto ekonomikos kūrimo, vartotojams tiekiamos elektros energijos gamybos (žr. „Prozumeriai“ toliau) ir jos tikslinio naudojimo.

Atsinaujinančių energijos rūšių pramonės įmonės energetinės sistemos pralaidumą laiko svarbiausiu dalyku, kad būtų galima sujungti į visumą naująjį investicijų ciklą ir šiuo metu naudojamas atsinaujinančias energijos rūšis. Tokie veiksniai, kaip ES 2020 m. tikslai, ES išorinė rinka ir apsirūpinimo žaliavomis sunkumai, prisidėjo prie atsinaujinančių energijos rūšių rinkos plėtros.

Neoficialiuose pokalbiuose kai kurie energetikos sistemos pramonės specialistai reiškė susirūpinimą, kad vis platesnis saulės energijos naudojimas gali sukelti problemų visoje linijoje. „Jie nori didinti saulės skydų skaičių, o mes norime, kad degtų šviesa“, pareiškė EurActiv‘ui vienas iš jų, „bet jei šviesos užges, nes PV (fotoelektros elementai) neužtikrino srovės kokybės, tai jau pažeis mūsų interesus.“

„Jei mėginsime prijungti daiktus, kuriems sistema nėra pritaikyta, mes jiems kelsime pavojų. Kai kurie žmonės mano, kad yra šiek tiek konservatyvu tinklo operatoriams tai sakyti, bet gal gerai šiek tiek konservatyvumo, kai mąstome apie nepertraukiamą elektros srovės tiekimą. Būtinas tam tikras kompromisas tarp tiekimo saugumo bei patikimumo [ir atsinaujinančių energijos rūšių]“, kalbėjo jis.

Ar ES teisėkūra nuveikė pakankamai?

Praėjusiais metais ES pateikė du teisės dokumentus, skirtus išmaniosios energetikos sistemos diegimui paspartinti:

*          Energetikos efektyvumumo direktyva ragina tinklo operatorius palengvinti didelio energetinio efektyvumo gamybos projektų ir mikrogeneracinių įrenginių prisijungimą prie elektros energijos sistemos. Ji taip pat nurodo nacionalinės energetikos priežiūros valdžios institucijoms skatinti efektyvumo gerinimo iniciatyvas;

*          Energijos infrastruktūros paketas numatė projekto obligacijų, dotacijų, paskolų ir paskolų garantijų forma skirti 9,1 milijardo eurų iš ES 2014–2020 m. biudžeto Europos energetinių sistemų atnaujinimui. Paketas praplėtė ankstesnes nuostatas ir aiškiai susiejo išmaniųjų energetikos sistemų ir skaitiklių diegimą su Europos siekiu 2020 m. 20% sumažinti energijos sąnaudas.

Tačiau daugelis elektros pramonės specialistų mano, kad paketas pernelyg daug dėmesio skyrė sistemų jungimo į stambias klausimui ir skirstomųjų sistemų operatorių svarbai.

Kai kurie atsinaujinančių energijos rūšių sektoriaus specialistai kritikuoja, kad per mažai dėmesio skiriama energetikos sistemos stiprinimo būdams. Kiti reiškia nepasitenkinimą, kad didžioji dalis iš 12 prioritetinių energetikos sistemos perdavimo koridorių be sienų projektų, numatytų finansuoti energetikos infrastruktūros pakete, skirti iškastinio kuro rūšims. Pasak Žaliųjų europarlamentaro Klodo Turmeso (Claude Turmes), tik vieną koridorių numatoma skirti vien tik atsinaujinančioms energijos rūšims.

Kas nutiks po 2020 m.?

Energetikos komisaras Giunteris Oetingeris (Günther Oettinger) perspėja, kad Europos Komisija norėtų matyti Europos Tarybą ir Europos Parlamentą rengiančius įstatymus, įpareigojančius pasiekti tarpinių rezultatų atsinaujinančių energijos rūšių ir CO2 išmetimų sumažinimo srityse iki 2030 m. Tačiau daugelis aplinkosaugininkų neslepia nusivylimo, kad ES energetikos gairėse nepateikiama jokių rekomendacijų dėl pačių uždavinių.

Kadangi energetikos sistemos struktūrai būtina užtikrinti ilgalaikes investicijas ir planavimą, investuotojams reikia garantijų dėl reglamentuojančių aplinkos ir planavimo nuostatų, prieš skiriant fondus tokiems projektams. Šiuo metu rengiama infrastruktūra iki 2030 m. gali keistis. Todėl daugelis tų, kurie susiję su energetikos sistemų infrastruktūros pramone, norėtų daugiau aiškumo ir ES įsipareigojimų šiuo klausimu.

Europos skirstomosios sistemos operatorių organui ENTSO-E yra iškelta užduotis parengti pirmosios Europos energetinės sistemos viziją – 10 metų tinklo plėtros planą, apimantį trečiąjį energetikos paketą. Jų pasiūlymai gali būti skirti ir darbams, kurie bus atliekami po 50-60 metų.

Ateina prosumeriai (profesionalūs vartotojai)

Iki 2050 m. išmaniosios energetikos sistemos šalininkai mato pasaulį, kuriame namų ūkiai patys galės pasigaminti energiją iš saulės energijos skydelių ir vėjo jėgainių sode. Tai taip pat leis namus aprūpinti elektros energija tik su minimaliais energijos gamybos įrenginiais. Tai sudarytų galimybę parduoti perteklinę elektrą, kuri nepanaudojama kituose namų ūkiuose. Tokiu būdu namų ūkiai būtų ne vien energijos vartotojai, bet ir gamintojai. Pramonės asociacijos kelia hipotezes, kad, jei tinklo tarifai ir tiekimo sutartys keistųsi, įrenginių savininkai galėtų pasiūlyti nuolaidų, pavyzdžiui, vartotojams, kurie krautų savo elektromobilius nakties metu, praėjus maksimalios apkrovos valandoms.

Kai pokyčiai vyksta dabartiniu greičiu, vizijoms reiktų laiko, kad jos taptų realybe. Visų pirma turi būti peržiūrėtos elektros energijos kainos, pakeistas rinkos reguliavimas ir pertvarkytos stambios energetikos kompanijos. Tačiau kai kurios pramonės grupuotės yra optimistiškai nusiteikusios, esą jei vartotojai bus įleisti į energetikos rinkas ir pradėti taikyti „dinaminiai tarifai“, vaizdas galėtų keistis greičiau nei daugelis įsivaizduoja.

Pozicijos

Eurelectric Networks Unit vadovas Gunaras Lorencas pareiškė EurActiv‘ui, kad dauguma ES šalių narių nematė poveikio, kurį elektros perdavimo linijų ir skirstomųjų tinklų operatoriams padarė į visumą sujungta atsinaujinančiųjų rūšių energija. „Ji turi būti numatyta reglamentinėje struktūroje ir įgyvendinta nacionaliniu lygiu“, sakė jis. „Galų gale yra visuomenės pasirinkimas pereiti prie atsinaujinančių energijos rūšių ir siekti CO2 mažėjimo, todėl manome, kad už tai turėtų mokėti galutiniai vartotojai. Jie atgaus pinigus iš geresnių pasiūlymų [sutartyse], geresnės aplinkos ar geresnės atsinaujinančių energijos rūšių integracijos.“

„Išmaniosios energetikos sistemos yra rentabili technologinė būtinybė“, sakė jis, „nes alternatyva atnaujinti tinklą tiesiant naujas linijas greta [esamų dabartinių] yra nevykęs būdas. Jei norite nutiesti naują elektros liniją tarp Prancūzijos ir Ispanijos, būtų logiška manyti, kad už ją turėtų mokėti Prancūzija ir Ispanija. Su išmaniosiomis energetikos sistemomis viskas vyksta labai panašiai. Tačiau pirmąją investiciją turi padaryti tinklas, be to, ją būtina pagrįsti reglamentuojančiais sprendimais". Planuoti iki 2050 m. buvo svarbu, teigė G. Lorencas, dėl įtakos, kurią įvairūs energijos šaltiniai gali daryti tinklo mišriai struktūrai. „Sprendimas būtų – tęsti kaip pradėta anksčiau arba pamėginti geriau pasinaudoti tuo, ką turime, ir padidinti pajėgumą – ir tai yra pagrindinė priežastis, skatinanti perėjimą prie išmaniųjų energetikos sistemų. Skirstomuosius tinklus pritaikyti būtų gana nesudėtinga – paleidžiate elektrą viename linijos gale ir pasiimate ją kažkur kitoje vietoje. Ateityje prietakos ir ištakos bus įvairiose vietose. Tai visiškai nauja ir turi būti tinkamai tvarkoma. Tikime, kad išmaniosios energetikos sistemos tai sugebės atlikti veiksmingai.“

Europos vėjo energijos asociacijos patarėjas priežiūros reikalams Polas Vilčekas (Paul Wilczek) teigė, kad ES politines ambicijas žlugdo veiksnių įvairovė: energetikos sistemos infrastruktūros pakeitimai, investicijos, priežiūros struktūros ir ES šalių narių biudžeto suvaržymai. „Didžiausias iššūkis į visumą sujungiant atsinaujinančias energijos rūšis – energetinės sistemos pralaidumas“, sakė jis EurActiv‘ui. „Atsinaujinančios energijos rūšys yra svarbiausia varomoji jėga – greta tiekimo saugumo ir energetikos rinkos poreikių. O dabartinės energetikoos sistemos trūkumai aiškiai matomi. Bet kuriuo atveju energetikos sistemoje numatoma pradėti naują investicijų ciklą, o perdavimo pajėgumo stygius yra didžiausias iššūkis.“

„Kaupimas yra labiau ilgalaikis klausimas“, pareiškė jis. „Šiuo metu jis yra brangus. Tai reiškia, kad turime geriau išnaudoti esamą infrastruktūrą, stebėti perdavimo linijų temperatūrą, kad galėtume padidinti perdavimo pajėgumą. Ne visi tai daro. Be to, esama kitokios geros patirties, pavyzdžiui, valdymo centrai, skirti stebėti atsinaujinančių energetikos rūšių gamybą. Greitai grįžtančios sąnaudos ekonomiškai pateisina investiciją. Tokio pobūdžio optimizaciją būtina atlikti prieš tiesiant naujas linijas.

Istoriškai energetikos sistemos infrastruktūra buvo finansuojama iš mokesčių, nurodytų sąskaitose už elektros energiją, energetikos sistemos vartotojas apmoka pagrindą, ir, P. Vilčeko nuomone, tai buvo „visuomeninė gerovė“. Investicijų stygių „galima atkurti reglamentuojančiais pakeitimais“, teigė jis. „Turime nustatyti optimalius įplaukų tarifus už perdavimo operacijas. Turime pakeisti nacionalinių reguliuotojų dominuojantį siaurą požiūrį, neatsižvelgimą į papildomas išlaidas tyrimui ir plėtrai ar išmaniosios energetikos sistemos bandomiesiems projektams. “Pernelyg dažnai įsivaizduodami infrastruktūrą be sienų, jie įžiūri tik tai, ką ji reiškia nacionalinei energetikos sistemai, užuot pamėginę suprasti regioninį požiūrį. Nacionaliniams reguliuotojams reikalingas naujoviškesnis požiūris, kai jie mėgina vertinti socialinę ir ekonominę naudą priimant galutinius sprendimus.“

Pirmaujančios išmaniųjų skaitiklių gamybos kompanijos „Landis+Gyr“ viceprezidentas Džonas Harisas (John Harris) sakė, kad išmaniosioms energetikos sistemoms skirtose priežiūros ir teisės struktūrose praleisti svarbiausi klausimai. „Pati svarbiausia išmaniosios energetikos sistemos dalis bus tarp pastotės ir vartojimo taško, kurio [išmaniosios energetikos sistemos] dabar nėra“, sakė jis EurActiv‘ui. „Tačiau derybos dėl jos finansavimo vyksta tarp reguliuojamos monopolijos – tinklo operatoriaus šalyje narėje – ir nacionalinės priežiūros valdžios institucijos, ir būtent ten ES įrankių dėžė tuščia.“

Aiškesnės taisyklės Europos lygiu turėtų padėti nacionaliniams reguliuotojams puoselėti išmaniąsias energetikos sistemas, tačiau jas reikia skubiai patvirtinti. „Reikalai juda pernelyg lėtai“, sakė Dž. Harisas. „Technologiją turime. Ji guli ant lentynos, bet ją reikia išskleisti. Nesu įsitikinęs, kad mums pavyks pasiekti išmaniųjų skaitiklių lygį, numatytą iki 2020 m. trečiajame energetikos pakete. Būtina aiški kryptis ES lygiu šalims  narėms ir jų nacionalinėms valdžios priežiūros institucijoms, kuri tinklo operatoriams leistų investuoti į išmaniosios energetikos sistemos technologiją. „Išmintinga valdžios priežiūros institucija turėtų išdalinti „kainų pyragą“ tarp tinklo operatorių ir vartotojų“, teigė jis.

 „Dabartinė struktūra neatneša reikalingų investicijų“, sakė Dž. Harisas, o trečiasis energetikos paketas šalims narėms nesuteikia postūmio investuoti į išmaniosios energetikos sistemos technologiją. „Komisija bent jau mėgina išsiaiškinti kai kuriuos anksčiau priimtų įstatymų neaiškumus ir netikslumus dėl išmaniųjų skaitiklių“, – kompetentingai pareiškė jis. – „Nors papildomi įstatymai būtų naudingi, „atvirai šnekant, laikas eina į pabaigą“, pridūrė. „Turime aštuonerius metus, kad įdiegtume technologiją ir pasiektume 2020 m. tikslą, o priimti naujus įstatymus prireiks vienų metų ir dar pusantrų metų – juos perkelti [į nacionalinius]. Taigi nors dabartinė struktūra neatneša reikiamų investicijų, naujiems įstatymams prireiks per daug laiko.“

Išmaniosios energetikos poreikio koalicijosvykdomoji direktorė Džesika Strombak pritarė, kad ES nėra pasirengusi įvykdyti 2020 m. tikslų, ji ragino užtikrinti aiškesnę priežiūrą, kad būtų pagerinta aplinka investuotojams, taip pat suteikti galios didesniam dalyvių skaičiui. „Dabar vartotojams Europoje užkirstas kelias, tačiau tam, kad būtų parengtas visas investavimo galimybių spektras, turime investuotojus įleisti į pralaidumo, papildomas ir balansavimo rinkas“, sakė ji EurActiv‘ui. „Tai užtikrintų investicijų tekėjimą į visai naują sektorių. Tačiau lengva pasakyti, o sunku padaryti.“

Susijusi problema tai, kad Briuselyje „šiuo metu jokiai teisėkūros institucijai nėra suteikta teisė atlikti bendrąją priežiūrą“, sakė ji. „Kiekvienas turi savo sektorių. Kai dėl ES išmaniosios energetikos sistemos projektų, tai jų peržiūrėta per 100 – tyrėjai gilinasi į tiriamąją dalį, priežiūros grupės atlieka priežiūros darbus, tačiau pakankamo tiesioginio ryšio tarp vadovo ir to, ko mums reikia, kad tokia programa realiai veiktų, nėra.“

Jei vartotojai būtų įlįisti į energetikos rinkas,prosumerių amžius „būtų ne už kalnų“, sakė Dž. Strombak. „Taip nebūtų, jei tai būtų technologiškai sudėtinga. Jums reikės tik paprasto išmaniojo skaitiklio, vidutinio saulės PV skydelio ir dalyvavimo laisvės. Tai įvykdoma … tačiau turite užtikrinti visišką priėjimo laisvę, kad žmonės galėtų parduoti ir pirkti energetikos rinkose, o jūs turite užtikrinti kaupimą. Tai tėra grynai priežiūros klausimai. Jie patenka į skirtingas kategorijas, tad jais rūpinasi ne tas pats prižiūrėtojas, todėl tikslus darosi sunku įgyvendinti."

Veiksmų seka:

2005 m.:sukurta Europos technologijos platforma, skirta bendrai Europos tinklų vizijai iki 2020 m. ir vėliau parengti;

2006 m. rugsėjis: įsteigta TEN-E ir pateiktos Europos Parlamento ir ES Ministrų Tarybos rekomendacijos;

2007 m. sausis: išleistas pranešimas apie prioritetų sąsajų planą;

2007 m. rugsėjis: paskelbtas trečiasis energikos ir dujų paketas;

2009 m.: patvirtintas trečiasis energikos paketas;

2010 m. kovas: pasiūlymasdėl išmaniųjų energetikos sistemų priežiūros struktūros;

2011 m. balandis: pranešimas dėl išmaniųjų energetikos sistemų;

2011 m. spalis: energetikos infrastruktūros pakete numatoma skirti  9,1 milijardo eurų finansavimą energetikos tinklo prioritetiniams koridoriams;

2011 m. spalis: patvirtintas išmaniųjų skaitiklių bendrųjų funkcinių reikalavimų rinkinys;

2011 m. birželis: energetikos veiksmingumo direktyva;

2011 gruodis: energetikos gairės iki 2050 m.;

2012 m. rugsėjo 3 d.: pranešimas apie griežtesnį reglamentą, jei nebus pasiekta pakankamos pažangos vykdant išmaniųjų matavimo sistemų įgyvendinimo planus ir grafikus, nustatytus Elektros direktyvos 1.2priede;

2014 m. birželis: Europos Komisija numato peržiūrėti, ar nustatyti privalomus energetikos veiksmingumo uždavinius;

2020 m.: ES šalys  narės įsipareigojo iki 20% padidinti atsinaujinančių energijos rūšių dalį, iki 20% sumažinti CO2 išmetimus (abu yra 1990 m. lygio) ir iki 20% padidinti energetikos efektyvumą (2005 m. lygis), nors tai nėra privaloma.

Straipsnis publikuotas EurActiv.com tinklapyje, tekstas anglų kalba http://www.euractiv.com/energy/smart-grids-making-connections-linksdossier-509908