Santrauka

 Gruodžio 19 d. Europos Sąjunga ir Ukraina nusiteikusios surengti viršūnių susitikimą, kuriame, praėjus daugiau nei 20 derybų raundų, ketinama inicijuoti ilgai lauktą Asociacijos sutartį. Renginys vertinamas kaip lemiamas siekiant nustatyti šalies geostrateginę kryptį, nes pastaroji susiduria su stiprėjančiu spaudimu prisijungti prie Rusijos vadovaujamo aljanso.

 Laikotarpį iki viršūnių susitikimo ženklino didelė įtampa tarp dviejų šalių nesutariant dėl politinių kalinių ir aiškios Ukrainos narystės perspektyvos ES. Šie sunkumai buvo akivaizdūs gruodžio 12 d. tris valandas trukusiame pasirengimo viršūnių susitikimui posėdyjetarp ES komisaro, atsakingo už plėtrą ir kaimynystės politiką, Štefano Fiulės (Štefan Füle), ir Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus (Viktor Yanukovich).

 Europos Sąjungai Ukraina reiškia didžiausią valstybę iš „Rytų partnerių“ su buvusiomis Sovietų respublikomis ir stambiausią ES paramos gavėją, kuriai 2011–2013 m. laikotarpiu numatoma skirti beveik 470 milijonų eurų. Šiame kontekste Ukraina taip pat yra toliausiai pažengusi šalis, kurianti tvirtą teisinį pagrindą ryšiams su ES.

 ES taip pat turi daug ekonominių interesų šalyje dėl reikšmingo gamtinių dujų importo per Ukrainą, jo vertė siekia apie  40 milijardų eurų, ir galimybių investuoti į milžinišką šalies žemės ūkio potencialą.

 Ukraina tapo tartum ES gebėjimų socialiniu tyrimu daryti įtaką ir demokratizuoti kaimynines žemyno šalis. V. Janukovičius ES vadovų buvo stipriai kritikuojamas dėl įstatymų viršenybės nepaisymo ir ypač – dėl nuosprendžio buvusiai premjerei Julijai Timošenko (Yulia Tymoshenko) dėl kaltinimų už piktnaudžiavimą savo padėtimi.

 Taip pat esama ir geopolitinio aspekto, nes daugelis šalių  narių, visų pirma Lenkija, mano, kad Ukraina reiškia lemiamąišmėginimą, ar ES pavyks patraukti buvusias sovietines respublikas ir sumažinti joms Maskvos įtaką.

 Ryšiai su ES taip pat gyvybiškai svarbūs valdžios institucijoms Kijeve, nes jie sukuria prekybos ir investicijų galimybes, galimybes Ukrainos piliečiams keliauti ir dirbti bei finansinę pagalbą modernizuoti senstančią, neveiksmingą ir kai kada netgi nesaugią energetikos infrastruktūrą. Jauni ukrainiečiai stipriai remia šalies suartėjimą su ES.

 Ukrainos vyriausybė parodė aiškų norą siekti artimesnių ryšių – kaip būdo išvengti ekonominio nestabilumo ir atsilikimo. Nors Ukrainos ekonomika pasiekė ankstesnį augimą po 2008 m. ekonominės krizės, ji išlieka lengvai pažeidžiama dėl priklausomybės nuo užsienio kapitalo – fakto, kurį ryškiai pademonstravo nesenai nutrūkusios derybos su Tarptautiniu valiutos fondu.

 Asociacijos sutartyje numatoma pirmoji tokio pobūdžio vadinamoji Gili ir plati laisvosios prekybos zona (DCFTA), kuri ne tik toliau liberalizuos ekonominius ryšius su ES, kuriai šiuo metu tenka trečdalis šalies tarptautinės prekybos, tačiau taip pat numato, kad Ukraina priimtų įstatymus, atitinkančius ES prekybos taisykles. Pastarieji reiškia žsvarbų įsipareigojimą iš Kijevo pusės, nes apima sritis nuo intelektualios nuosavybės, konkurencijos ir valstybinės pagalbos, techninių kliūčių iki prekybos ir sveikatos apsaugos.

 Tokie artimesni ryšiai taip pat kelia grėsmę, kad pablogės šalies santykiai su Rusija, nes atkrinta tikimybė, kad Ukraina gali prisijungti prie Maskvos vadovaujamos Muitų sąjungos, taip pat atmes ambicingus Rusijos premjero Vladimiro Putino (Vladimir Putin) planus sukurti Eurazijos sąjungą, vienijančią daugelį buvusių sovietinių valstybių.

Štai todėl Asociacijos sutarties inicijavimas galėtų būti lemiamo poslinkio pradžia šalies geopolitinėje orientacijoje po daugelio amžių trukusios sąjungos su Maskva ir jos valdymo. V. Janukovičius į sutarties tekstą atkakliai siekia įtraukti ypatingą sąlygą dėl Ukrainos narystės ES.

 Nežiūrint į pavojus ir įsipareigojimus, kuriuos jis prisiėmė, lieka neaišku, ar V. Janukovičius pasieks tikslą gruodžio 19 d. Tuo tarpu, kai ES vadovai kaunasi su neatslūgstančia euro zonos skolos krizės grėsme, o kai kurios šalys kenčia iš „nuovargio dėl plėtros“, gali būti, kad neliks noro pareikšti net simbolinį patikinimą dėl prisijungimo prie „Europos šeimos“. Pranešama, kad Vokietija yra tarp šalių, kurios yra labai skeptiškai nusiteikusios dėl oficialių pasiūlymų pateikimo Ukrainai dabartinėmis ekonominėmis ir politinėmis aplinkybėmis.

 Klausimai

 Tvirtėjantys ekonominiai ryšiai

 Kaip daugumoje Rytų Europos šalių, Ukrainoje glaudesni ryšiai su Europos Sąjunga ir galima narystė vertinama kaip būdas per investicijas, prekybą ir darbuotojų judėjimą pakelti nacionalinę gerovę.

 ES – pats svarbiausias Ukrainos prekybos partneris, kuriam 2008 m. teko 27,1% šalies eksporto ir 33,7% importo, kurio bendra vertė siekė  39,5 milijardo eurų. Pagrindinį Ukrainos eksportą sudarė žemės ūkio produktai, metalai, cheminės medžiagos ir dujų tranzitas iš Rusijos ir kitų šalių. Be to, 2009 m. 79% tiesioginių užsienio investicijų (FDI) Ukrainoje buvo gauta iš ES, jų vertė siekė  21milijardą eurų.

 Stiprėjanti ekonomika – šalies būtinybė, nes Ukrainoje būdingas pasikartojantis ekonomikos nestabilumas nuo nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį ekonomika kentė nuo depresijos ir hiperinfliacijos. Po santykinai stabilaus augimo šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį dėl pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės Ukrainos ekonomika 2009 m. susitraukė 15%.

 Nuo to meto šalis pradėjo laipsniškai atsigauti ir, Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, ji turėtų augti 5% ir 3,5% atitinkamai 2011 m. ir 2012 m. Tačiau nepertraukiamam augimui grėsmę gali kelti užsienio investicinio kapitalo stygius. Praėjusį mėnesį Ukrainos oficialūs pareigūnai pareiškė, kad jie atsisako 11,6 milijardo eurų dydžio programos ir vietoje jos, panašiai kaip daugelis ES šalių, mėgins gauti naujų kredito linijų iš Kinijos.

 Prekyba ir pagalba

 Prekybos ir investicijų augimas – tai svarbi būsimos Asociacijos sutarties tarp ES ir Ukrainos dalis. Ekonominiai ryšiai jau buvo liberalizuoti Ukrainai įstojus PPO 2008 m., o būsima sutartis taip pat numato, kad bus sukurta Gili ir plati laisvosios prekybos zona (DCFTA). DCFTA pradėtų veikti iš karto po sutarties pasirašymo, o Asociacijos sutarties ratifikavimas greičiausiai truks keletą metų.

 Suvienodinus Ukrainos įstatymus su kai kurių sričių Europos įstatymais  pagreitėtų reformos. Tokį pavyzdį matėme praėjusį rugsėjį, Ukrainai panaikinus žemės pardavimo draudimą užsieniečiams. Kijevas toliau ketina liberalizuoti žemės rinką per ateinančius metus, nes tai gali padidinti žemės kainą ir suteikti galimybę užsienio pirkėjams įsigyti didelės apimties pirkinių.

 Ukraina yra stambiausia šalis vadinamojoje ES „Rytų partnerystės“ programoje, kurioje taip pat dalyvauja kitos buvusios sovietinės respublikos – Baltarusija, Moldova, Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžanas, ir yra „prioritetinis partneris“ ES kaimynystės politikoje.

 Tai taip pat reiškia 1,29 milijardo eurų ESfinansavimą, skiriamą įvairiems projektams 2011-2013 m., iš jų 470 milijonų eurų tenka Ukrainai. Programos apima daugybę sričių, tarp jų viešojo administravimo, sienos apsaugos ir aukštesniojo mokslo gerinimą.

 Svarbus aspektas yra šalies senstančios, sovietinės eros infrastruktūros, kuri buvo kuriama mažai dėmesio kreipiant į aplinkosaugos klausims, modernizacija. Šiais metais ES skyrė beveik 20 milijonų eurų energetikos efektyvumui gerinti vienoje iš daugiausia pasaulyje energijos suvartojančių šalių.

 ES taip pat finansuoja projektus, skirtus stiprinti saugą Ukrainos atominėse jėgainėse, kurios pagamina beveik pusę šalies elektros. Tai reiškia, kad paskutiniais metais buvo stipriai finansuojami projektai, susiję su Černobylio atominės nelaimės zona. Praėjusį balandį ES įsipareigojo skirti papildomai 110milijonų eurų naujam sarkofagui, turinčiam apsaugoti nuo radiacijos, sklindančios iš pažeisto reaktoriaus.

 Ryšiai su Rusija ir energetinė priklausomybė

 Energetikos vaidmuo Ukrainos ekonomikoje yra lemiamas. Šalis turi tvirtus dvipusius ryšius su kaimyne Rusija, kurie kartas nuo karto tampa nevaldomi. Ukraina buvo stambiausia Sovietų Sąjungos respublika (po Rusijos), Maskva tebelaiko Ukrainą „artimojo užsienio“ (eufemizmas, skirtas žymėti Rusijos įtakos sferą) dalimi.

 Šalies istorija yra glaudžiai susijusi su Rusija. Šiuo metu 17% ukrainiečių, 8 milijonai žmonių, yra etniniai rusai, daugiausia susitelkę pietuose ir rytuose. Parlamento ir vietos rinkimai vyksta pagal šį geografinį susiskaldymą, – kai pietūs ir rytai balsuoja už dabartinį prezidentą Viktorą Janukovičių ir jo Regionų partiją, likusieji balsuoja už buvusią premjerę Juliją Timošenko, kuri ši šiuo metu kali už kaltinimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

 Rusijos premjeras Vladimiras Putinas paskelbė ambicingą siekį sukurti „Eurazijos sąjungą“, kuri turėtų suvienyti buvusias sovietines respublikas. Nors pasiūlymas yra gana neapibrėžtas, pasak daugelio analitikų, panašu, kad jis nukreiptas į Kijevą. Eurazijos sąjunga turėtų išaugti iš dabartinės Muitų sąjungos tarp Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano.

 V. Putinas teigia, kad Eurazijos sąjunga galų gale padės jos nariams suartėti su Europos Sąjunga iš jėgos pozicijų, nors lieka neaišku, kaip praktiškai šiom dviem institucijoms pavyktų dirbti drauge. Anksčiau Rusijos premjeras ragino sukurti „bendrą ekonominę zoną nuo Lisabonos iki Vladivostoko“.

 2004 m. „oranžinė revoliucija“, kuri trumpam sutrukdė V. Janukovičiui, buvo vertinama kaip Ukrainos poslinkis nuo Rusijos į Vakarus. Vėlesniuosius 2005–2009 m. žymėjo nuolatiniai ginčai tarp šalių dėl gamtinių dujų sutarčių. Jie privertė Rusiją nutraukti eksportą į Ukrainą 2006 ir 2009 metais.

 Dėl šių nutrauktų tiekimų nukentėjo daugelis ES šalių, nes 80% Sąjungos dujų importo iš Rusijos keliauja tranzitu per Ukrainą. Jis turėtų gerokai sumažėti per artimiausius mėnesius, nes 2011m.  lapkričio mėn. pradėjo veiktiŠiaurės srautas, Rusijos–Vakarų Europos dujotiekis po Baltijos jūra, Ukraina buvo apeita. Ukraina, taip pat Lenkija ir Baltijos šalys nepritarė šiam projektui. Ukraina taip pat stipriai priešinasi Pietų srautui, „Gazpromo“ privilegijuotam dujotiekiui, kuriuo dujos keliaus į Vidurio Europą, aplenkdamos Ukrainą.

 Ukraina siekia plėsti savo energetikos šaltinius. Vyriausybė mėgina atnaujinti dujų importą iš Turkmėnistano, kuris valdo ketvirtus pagal dydį dujų išteklius pasaulyje, ir kreipėsi į JAV firmas dėl investicijų į branduolinį sektorių, tarp jų dėl branduolinio kuro importo. Kaip ir su dujomis, šiuo metu šalis stipriai priklauso nuo Rusijos branduolinio kuro.

 Tačiau kol kas prezidentas V. Janukovičius, nors neva esąs mažiau provakarietiškas nei jo pirmtakas, atrodo, prioritetą teikia formaliam suartėjimui su ES, o ne integracijai su Rusija. Tuo pat metu jis mėgina išlaikyti draugiškus santykius su Maskva.

 Šis bandymas balansuoti kol kas iš esmės vyksta sėkmingai. Siekdamas išlaikyti artimesnius santykius su ES ir pabrėžtinai atsisakydamas prisijungti prie Rusijos muitų sąjungos, V. Janukovičius 2010 m. balandžio mėn. pasirašė vadinamąjį Charkovo paktą. Sandoryje suderinta nuolaida Rusijos dujoms ir 25 metams pratęsta (iki 2042 m.) nuoma, leidžianti Rusijos laivynui laikyti laivus karinėse bazėse Kryme, Ukrainos teritorijoje.

 Ukraina veda įtemptas derybas, kad sumažintų Rusijai mokamą dujų kainą, kuri yra 2009 m. sandorio, sulygto, kai J. Timošenko buvo premjerė, pasekmė. Pranešimuose teigiama, kad šalims iki metų pabaigos susitarimo pasiekti nepavyks.

 Maskva pareiškė, kad ji sumažintų dujų kainą Ukrainai, jei pastaroji sutiktų Rusijos dujų eksporto monopolininkui „Gazprom“ parduoti 50% savo dujotiekio akcijų.

 Netobula demokratija – grėsmė asociacijai ir galimai narystei?

 Europos vadovai ir tarptautinės organizacijos kritiškai vertina demokratijos būklę ir įstatymų veikimą Ukrainoje. Tai didelis iššūkis šalies valdžios institucijoms, nes jos siekia artimesnių santykių su ES, o galų gale – narystės.

 2011 m. viršūnių susitikime Ukraina drauge su Rytų partnerystės šalimis atsisakė pasirašyti deklaraciją, smerkiančią žmogaus teisių pažeidimus ir įstatymų pažeidimus Baltarusijoje. Ukrainos vyriausybė taip pat nesutaria dėl ES „demokratijos pašalpų“, skiriamų finansuoti visuomenines organizacijas šalyje.

 Tačiau pats kontroversiškiausias įvykis buvo J. Timošenko baudžiamasis persekiojimas. Telegeniška verslininkė, kuri praturtėjo iš dujų verslo, į valdžią atėjo po oranžinės revoliucijos 2005 m. sausio mėn., ji pirmą kartą iš posto išstūmė V. Janukovičių.

 V. Janukovičius tęsė kovą ir tapo šalies prezidentu 2010 m. sausio mėn., po to, kai nacionaliniuose rinkimuose įveikė J. Timošenko. Netrukus jai buvo iškeltos kelios kriminalinės bylos. Spalio mėn. J. Timošenko buvo nuteista septyneriems metams kalėjimouž piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi būnant premjere derybose su Rusija dėl 2009 m. dujų sutarties.

 ES įvertino bylą kaip „politiškai motyvuotą“, o Europos Parlamento nariai kritikavo nuosprendį. Dėl nuosprendžio buvo atidėtas svarbus susitikimas tarp V. Janukovičiaus ir Komisijos Pirmininko Chosė Manuelio Barozo (José Manuel Barroso).

 J. Timošenko partija Visos Ukrainos sąjunga „Tėvynė“ yra ES centro-dešinės transnacionalinio politinio bloko Europos žmonių partijos, kurios nariai priklauso stambiausiai politinei grupei Parlamente ir sudaro ES komisarų ir nacionalinių vyriausybių daugumą, narė.

 Vėliau Ukrainos oficialūs pareigūnai pareiškė, kad jie pateiks daugiau kaltinimų J. Timošenko dėl galimų nusikaltimų praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį. Tarp galimų kaltinimų yra beveik 300 milijonų eurų pasisavinimas iš Gynybos ministerijos ir Ukrainos parlamentaro Jefeno Ščerbano (Yefhen Shcherban) nužudymas 1996 m.

 Pažymėtina, kad J. Timošenko atvirai ragino pasirašyti Asociacijos sutartį su ES, neatsižvelgiant į jos bylos rezultatus. Lapkričio 2 d. laiške ES vadovams ji rašė: „Prašau jūsų pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos zonos sutartis nekreipiant dėmesio į mano likimą. Negaliu leisti, kad mano asmeninė laisvė taptų ukrainiečių svajonės apie Europą mirties priežastimi.“

 Vėliau Europos Parlamentas, nežiūrint į įvairią retoriką, balsavo už rezoliuciją, raginančią kuo skubiau pasirašyti Asociacijos sutartį.

 Kitos organizacijos taip pat yra kritiškai nusiteikusios dėl įvykių raidos Ukrainoje. Europos Taryba, tarptautinė organizacija, nepriklausanti ES, kurios narė yra Ukraina, pareiškė kritinių pastabų dėl V. Janukovičiaus siūlomų rinkimų reformų.

 Vadinamoji Tarybos Venecijos komisija, kurios specializacija yra konstitucinės konsultacijos naujosioms demokratijoms Visurio ir Rytų Europoje, pateikė daugybę kritinių pastabųdėl reformų įgyvendinimo būdų ir jų esmės.

 Venecijos komisija nurodo ne visai tinkamą reformos laiką, likus mažiau nei metams iki 2012 metų spalį numatomų parlamento rinkimų, ir plataus politinio konsensuso nebuvimą dėl opozicinių politinių partijų paramos stygiaus.

 Dėl reformos esmės ji kelia klausimą apie didelio skaičiaus vienmandačių rinkiminių apylinkių atkūrimą ir proporcingo atstovavimo slenksčio padidinimą nuo 3 iki 5%. Venecijos komisija teigia, kad tokios reformos galėtų sustiprinti vienpartinį valdymą ir suskaldyti mažesnes opozicijos partijas.

 Nežiūrint į problemas, gruodžio mėn. 15 d., prieš pat ES ir Ukrainos viršūnių susitikimą, Ukraina priėmė rinkimų įstatymą, o Ukrainos diplomatai pabrėžė, jog buvo laikomasi reikalavimo įstatymą priimti gerokai anksčiau prieš rinkimus.

 Demokratinių nesėkmių suvokimas tikriausiai turėtų suteikti svorio tiems, kurie nesutinka, kad Ukrainai būtų nurodytos aiškios narystės perspektyvos. Ukrainos oficialūs pareigūnai teigia, kad jai, kaip Europos valstybei, Asociacijos sutarties tekste turėtų būti aiškiai nurodyta narystės perspektyva.

 Jie pažymi, kad Ukrainos drauge su Lenkija rengiamas 2012 m. Europos futbolo čempionatas yra šalies „virsmo europietiška“ pavyzdys. Ukrainos ambasadorius prie ES Konstantinas Jelisejevas (Konstantin Yelisejev) nesenai minėjo, kad sėkmingai surengtas „Euro 2012“ būtų „moralinis Ukrainos kreipimasis priimti į ES“.

 Tačiau, be demokratijos ir įstatymo viršumo klausimo, Ukrainos narystės perspektyvas taip pat gali lemti mažėjantis ES šalių narių tolesnės plėtros noras.

 Praėjusį mėnesį Prancūzijos vyriausybė paviešino nuomonę, kad ji nesutinka su tolesne plėtraartimiausioje ateityje. Atvirai neminėdama Ukrainos, ji pareiškė, kad "proceso greitis ir mastas turi atsižvelgti į Europos Sąjungos galimybes priimti [naujas nares].“

 „Esama tiesioginio ryšio tarp gero Sąjungos funkcionavimo ir jos gebėjimo priimti, kai ateina tinkamas laikas, naujas nares. Tačiau šiuo metu būtina sąlyga yra iš vidaus stiprinti Sąjungą ir geriau integruotis į euro zoną.“

 Pozicijos

 Anksčiau šį mėnesį priimtoje rezoliucijojeEuropos Parlamentas ragina kuo skubiau pasirašyti Asociacijos sutartį ir pripažinti Ukrainą potencialia būsima ES nare.

 Jis ragina ES vadovus „pripažinti Ukrainos siekius pagal Europos Sąjungos Sutarties (dėl galimos narystės ES) 49 straipsnį su sąlyga, kad bus laikomasi visų kriterijų, tarp jų gerbti demokratijos principus, žmogaus teises, svarbiausias laisves ir įstatymo viršenybę".

 Toliau tekste raginama „daryti reikiamą pažangą, kad kuo greičiau, jei įmanoma, iki 2011 m. pabaigos, būtų baigtas pradinis ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties rengimo etapas“.

 Europos Parlamento pirmininkas Ježis Buzekas (Jerzy Buzek) pareiškime spaudai, paskelbtame per J. Timošenko gimtadienį, lapkričio 27 d., pareiškė: „Deja, neturime ko švęsti. Ypač kai gauname informacijos apie jos sveikatos pablogėjimą ir reikiamos medicininės priežiūros stygių“.

 Jai iškeltų politiškai motyvuotų bylų intensyvumas ir skaičius aiškiai rodo Ukrainos teisinės sistemos nepriklausomybės stygių ir Ukrainos elito šališkumą. Nebus galima Ukrainos sveikinti, įstojus į Europos šeimą, jei Ukrainos valdžios institucijos negerbs Europos standartų ir vertybių“, pridūrė jis.

 Buvusi Ukrainos premjerė Julija Timošenko lapkričio mėn. nusiuntė laišką ES vadovams, kuriame ragino pasirašyti Asociacijos sutartį su Ukraina.

 „Kad mūsų laisvė atsigautų, skubiai turime kreiptis pagalbos į pasaulio demokratinę bendriją, … Ukrainai dokumento pasirašymas būtų istorinis proveržis Europos svajonės link, mūsų nepriklausomybės galutinis patvirtinimas ir apsauga; jis suteiktų laisvės viltį ir padorų gyvenimą 47 milijonams ukrainiečių bei galimybę sunaikinti autoritarizmą“, ji pridūrė.

 Kalboje, skirtoje derybų dėl prekybos su Ukraina pabaigai, Europos prekybos komisaras Karelas de Guchtas (Karel De Gucht)pabrėžė, jog tai buvo pirmas kartas, kad komercinė sutartis reikštų ES taisyklių, skirtų plačiai klausimų sričiai – nuo intelektualinės nuosavybės iki maisto saugos – patvirtinimą.

 „Pasiekusi susitarimą dėl tokio pobūdžio sandorio, ES teikia precedento neturintį pasiūlymą giliai integruotis į jos rinką. Tai turėtų būti pats ambiciškiausias sandoris, dėl kokio kada nors derėjosi ES – ne prekybos apimčių, bet ekonominės integracijos požiūriu“, sakė jis.

 Ukrainos ambasadorius prie Europos Sąjungos Konstantinas Jelisejevas (Kostantyn Yelisieiev) EurActiv skelbiamame skaitytojų laiškų puslapyje optimistiškai šnekėjo apie sutarties pasirašymą. „Skaitmeniniu požiūriu patraukli data 11/11/11 išliks Ukrainos ir ES santykių istorijoje, kaip diena, kai šalys „spaudais patvirtino sandorį“. Beveik po penkerių metų ir 21 gana sekinančių susitikimų rato vyriausieji derybininkai galiausiai paspaudė rankas dėl Ukrainos ir ES Asociacijos sutarties teksto“, rašė jis.

 K. Jelisejevas pažymėjo, kad vienintelis nesutarimo momentas buvo aiški nuoroda, kad Ukrainai suteikiama ES narystės perspektyva. Jis reikalavo įtraukti tokią klauzulę ir teigė, kad ji paskatins šalies demokratizaciją ir bus balsavimas už pasitikėjimą Sąjungoje. „Ukraina yra Europoje. Ir jei Europa nepriklauso Europai, kažkas turėtų būti negerai su viso suvienijimo projekto logika“, sakė jis.

 Ukrainos demokratijos fondo „Pirmiausia žmonės“ generalinis direktorius Viktoras Tkačiukas (Viktor Tkachuk)sakė, kad Ukrainos valdžios institucijos, dvejojančios dėl politinio pasirinkimo tarp Maskvos ir Briuselio, Europai kelia dvi sudėtingas dilemas.

 „Pirmoji dilema yra Ukrainos narystės ES perspektyvos formuluotė Asociacijos sutartyje. Tiesą sakant, tolima Ukrainos narystės ES perspektyva turėtų būti deklaratyviai pareikšta Asociacijos sutartyje. Žinoma, ji turėtų būti sąlyginė – kai bus pasiekti ES standartai demokratijos srityje, taip pat politinėje, ekonominėje ir socialinėje raidoje.“

 „Antroji dilema – kokių priemonių reikėtų imtis, kai buvusi Ukrainos premjerė Julija Timošenko lieka kalėjime. ES gali laukti sprendimo, susijusio su J. Timošenko byla Europos Žmogaus teisių teisme 2012 m. kovo mėn., kol bus pradėta rengti ir pasirašyta Asociacijos sutartis. Taip pasielgusi ES išvengtų politinių kaltinimų iš Ukrainos valdžios institucijų ir leistų tęsti dialogą su Ukrainos pilietine visuomene.“

 „Tikrovėje Europa Ukrainai toliau taiko „dviejų standartų“ praktiką. Tačiau ES turėtų suprasti, kad galiausiai Europa sumokės dvigubą kainą. Europos Sąjungos „dvigubas sandoris“ gali sukelti Ukrainos federalizmą pagal Jugoslavijos scenarijų. Tai ne tik pridarytų dar daugiau rūpesčių prie visos Europos krizės, bet taip pat susiformuotų nauji rizikos ir grėsmių dariniai prie ES sienų.“

 „Ar Europa tam pasirengusi? Labai mažai tikėtina“, apibendrino V. Tkačiukas.

Įvykių seka:

1991 rugpjūčio 24 d.: Ukrainos nepriklausomybės paskelbimas;

1991 gruodžio26 d.: formalus atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos;

1995 liepa: atidaroma Ukrainos misija prie Europos Bendrijos;

2004 lapkritis–gruodis: prezidento rinkimai ir „oranžinė revoliucija" nuverčia premjerą Viktorą Janukovičių. Iškyla Viktoras Juščenka (Viktor Yushchenko) irJulija Timošenko;

2008 vasaris: ES ir Ukrainos laisvosios prekybos sutarties (FTA) derybų pradžia;

2009gegužė: Rytų partnerystės iniciatyvos pradžia;

2010 sausis–vasaris: prezidento rinkimuose Viktoras Janukovičius švenčia pergalę prieš Juliją Timošenko;

2011 rugpjūtis–spalis: pirmoji Julijos Timošenko byla ir sprendimas kalėti septynerius metus už „piktnaudžiavimą valdžia“;

2011 spalio19 d.: baigiamos ES ir Ukrainos derybos dėl Gilios ir plačios laisvosios prekybos zonos (DCFTA);

20011gruodžio 18–19 d.: ES ir Ukrainos viršūnių susitikimas Briuselyje, numatoma pasirašyti Asociacijos sutartį.