APŽVALGA

Pastaraisiais metais ekologinio pėdsako koncepcija ėmė kelti politikų susidomėjimą ir tapo reklaminiu maisto ir gėrimų pramonės argumentu.

To pasekoje buvo išplėtota nemažai rodiklių, siekiant mažinti maisto pramonės poveikį aplinkai ir padėti vartotojams vystyti tvarius maisto vartojimo įpročius.

Ekologinis pėdskas yra gerai žinoma koncepcija, lyginanti žmoniškąjį vartojimą su ekologiniais žemės pajėgumais atsinaujinti. Šis bendras rodiklis dabar yra skirstomas į keletą mažesnių pogrupių, įskaitant:

   Anglies pėdsaką, kuris nusako bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kiekį, kurį sugeneruoja tam tikras produktas, įvykis ar asmuo.  

   Vandens pėdsaką, kuris nusako bendrą gėlo vandens kiekį, reikalingą pagaminti prekėms, ar paslaugoms teikti.

Taip pat buvo sukurta nemažai koncepcijų išskirtinai maisto ir gėrimų sektoriui. Pavyzdžiui, terminas „maisto mylios“ (angl. „food miles“), kuris pirmą kartą buvo panaudotas dešimto dešimtmečio pradžioje Jungtinėje Karalystėje ir nusako tam tikro produkto transportavimo metu išmetamų teršalų kiekį, pradedant jo gamyba ir baigiant atsidūrimu prekybos centrų lentynose.

Tačiau maisto mylios – išmetamo anglies dioksido kiekio trumpesnis pavadinimas – yra tik vienas maisto poveikio aplinkai aspektas. Tvariam vartojimui ir gamybai tampant vis svarbesniems politinėje darbotvarkėje, maisto kompanijos, spaudžiamos aplinkosaugos grupių, pradėjo žvalgytis ir į kitus aspektus.

Nuosekliai skaičiuojant bendrą ekologinį maisto pėdsaką turėtų būti atsižvelgiama į žemę, vandenį ir energiją, kurių reikia išauginti, pagaminti ir teikti maisto produktus – nuo ūkio iki stalo. Sekant šia logika, turėtų būti atsižvelgta į ūkininkavimo būdą, atsikrą panaudotų trąšų ir pesticidų pėdsaką, dar vieną pėdsaką, susijusį su pakavimo medžiagomis ir gyvūnų pašaru, to taip pat ir šaldymo, transportavimo ir maisto gaminimo anglies pėdsaką.

Pasak Europos Komisijos, maisto ir gėrimų pramonė sudaro apie 23 proc. pasaulinio išteklių sunaudojimo, 18 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ir 31 proc. rūgštinančių teršalų išmetimo.

Europos aplinkos agentūra (European Environment Agency – EEA) neseniai pažymėjo, kad maisto grandinės gyvavimo cikle didžiausią poveikį aplinkai daro žemės ūkis, o jautienos ir pieno produktų gamyba sukelia didžiausias emisijas. Tuo tarpu, maisto perdirbimas nėra vertinamas, kaip labai kenksmingas. 

PROBLEMOS

Tiksliai išmatuoti – sudėtinga

Šiandieną dar nėra vieningai taikomos vertinimo metodologijos, skirtos matuoti maisto poveikį aplinkai.

Atlikti tikslius ir prasmingus matavimus yra sudėtinga dėl didelės maisto ir gėrimų įvairovės, kas taip pat apsunkina galimybes sukurti harmonizuotą vertinimo įrankį.

Šiuo metu prieinami „holistiniai“ metodai apima standartizuotus gyvavimo ciklo vertinimus, kurie laikomi per sudėtingais ir per brangiais maisto ir gėrimų sektoriui.

Kiti metodai yra daugiau nukreipti į vieną sritį ir matuoja, pavyzdžiui, anglies pėdsaką, vandens pėdsaką, pakuočių CO2 turinį, galimybes perdirbti produktą, naudojamas transporto rūšis (oro, kelių ar geležinkelių) arba žemdirbystės tipą (organinis ar įprastas).

Gamybos grandinės pradžioje yra žemės ūkis, kuris, kaip plačiai manoma, sudaro didžiąją maisto produkto poveikio aplinkai dalį per visą jo gyvavimo ciklą.

Tikima, kad, su kai kuriomis išimtimis, vėlesni etapai, tokie kaip transportavimas, perdirbimas ir pakavimas, nedaro tokio didelio poveikio aplinkai.

Mėsa laikoma didžiausiu teršėju

Be to, maisto ir gėrimų gaminių ekologinis pėdsakas yra labai skirtingas.

Švedijos valdžios institucijų teigimu, pavyzdžiui, viena, kilogramui jautienos pagaminti sukeliama apie 15 – 25 kilogramus šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kas yra dešimt kartų daugiau negu tokio paties kiekio vištienos anglies pėdsakas.

Paprastai gyvulinės kilmės produktai turi didesnį poveikį klimatui, negu augaliniai produktai – dažniausiai 20 – 30 kilogramų daugiau CO2 per kilogramą. Išimtys yra pienas ir tam tikri pieno produktai, kurių anglies pėdsakas yra 1 – 2 kg. CO2 per kilogramą.

Sakoma, kad tarp augalinės kilmės produktų ryžiai „yra išskirtiniai“. Jų gamyboje išleidžiama ypatingai daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų dėl žaliavinių ryžių generuojamo metano. Daržovės, auginamos šiltnamiuose, kurie yra šildomi iškastiniu kuru, taip pat turi didesnį poveikį klimatui, palyginus su vaisiais, šakniavaisiais ir daržovėmis, auginamomis atvirame ore.

Tačiau skirtinų maisto produktų anglies pėdsakas taip pat priklauso nuo to, kur jie buvo pagaminti ir kaip transportuojami. Pavyzdžiui, vienas iš pateikiamų argumentų, atsisakant liberalizuoti prekybą jautiena su Lotynų Amerikos šalimis, yra tas, kad CO2 emisijos, susijusios su braziliška jautiena, yra mažiausiai du kartus didesnės, negu jautienos, gaminamos ES.

Pasak Vandens pėdsako tinklo (Water Footprint Network), vienam puodeliui kavos pagaminti vidutiniškai gali būti sunaudojama 140 litrų vandens, o vieno litro pieno gamybai reikia tūkstančio litrų vandens. Šios NVO teigimu, 3 tūkt. litrų vandens reikia vieno kilogramo ryžių pagaminimui, net16 tūkst. litrų vandens reikia norint pagaminti vieną kilogramą jautienos.

Vanduo į Europą importuojamas per agroverslo sektorių vadinamas „virtualaus vanens“ prekyba.

Aplinkosaugos grupės taip pat kalba apie maisto „žemės pėdsaką“, kadangi žemės ūkiui naudojama iki 80 proc. pasaulio panaudojamos žemės. Europos Sąjungoje žemės ūkio paskirties žemė apima 44 proc. visos bloko teritorijos.

Europos maisto tvarumo apskritasis stalas

Siekiant rasti priimtiną maisto sektoriaus poveikio aplinkai matavimo metodiką Europos Komisija pradėjo platformą, suburiančią daug maisto teikimo grandinės tarpininkų.

Europos tvaraus maisto vartojimo ir gamybos apskritasis stalas (European Food Sustainable Consumption and Production Round Table)  pradėjo veikti 2009 m., siekiant spręsti skirtingų ir kartais prieštaraujančių viena kitai sistemų ir metodikų, sukurtų valdžios institucijų, prekybininkų ir gamintojų, skaičiaus didėjimo klausimą.  

Suinteresuotųjų šalių grupė ėmėsi didžiulės užduoties įvertinti 45 esamas metodologijas pagal tam tikrą skaičių sutartų pagrindinių principų, pagal kuriuos turi būti išanalizuotas maisto produktų poveikis aplinkai visose jų gyvavimo ciklo etapuose. Galiausiai, tikimasi, kad grupė sukurs „harmonizuotą maisto ir gėrimų produktų poveikio aplinkai vertinimo metodikų sistemą“, kuri turėtų būti užbaigta iki 2011 m. pabaigos.

Viena iš pagrindinių paskatų pramonininkams dalyvauti grupės darbe yra galimybė pasakoti apie savo ekologiškumą vartotojams ir nebūt apkaltintiems „smegenų plovimu dėl ekologiškumo“ (angl. „green-washing“).

ES vykdomoji institucija pabrėžia „atskirų produktų vertinimo, siekiant suprasti, kuris jų gyvavimo ciklo etapas turi didžiausią poveikį aplinkai ir palyginti produktus“, svarbą.

Šiai platformai bendrai pirmininkauja Europos Komisija ir maisto teikimo grandinės partneriai, ją palaiko JT aplinkos apsaugos programa (UN Environment Programme – UNEP) ir Europos aplinkos agentūra.

Tuo pačiu metu Komisijos vidaus mokslinių tyrimų organas, Jungtinis tyrimų centras (Joint Research Centre – JRC), nuo 2005 m. dirbo, siekiant nustatyti patikimus gyvavimo ciklo vertinimus, tačiau ne tik maisto produktų. Jungtinis tyrimų centras taip pat kuria bendrą Europos duomenų bazę, skirtą keistis informacija.  
 

Švedijos iniciatyva atmesta kaip neproduktyvi

2009 m. gegužės mėn. Švedija tapo pirmąja ES valstybe, įsivedusia klimatui nekenksmingų maisto vartojimo įpročių gaires. Šiame Švedijos dokumente išvardijami įvairūs faktai apie maisto produktų poveikį aplinkai, taip pat įvairių maisto produktų vartojimo poveikis sveikatai.

„Su keliomis išimtimis, sveiko maisto pasirinkimas taip pat yra ir pasirinkimas, kuris yra geras aplinkai“, rašoma gairėse.

Švedijos valdžios institucijos rekomendavo, kad piliečiai rečiau ir mažesniais kiekiais valgytų mėsą. Kitų rekomendacijų diapazonas svyruoja nuo sezoninių, vietinės gamybos vaisių, daržovių ir uogų valgymo, vengiant į butelius išpilstyto vandens, vaisvandenių ir palmių aliejaus iki ryžių vartojimo ribojimo, kadangi jų kultivavimo proceso metu išskiriamas metanas. 

Tačiau po Europos Komisijos nusiskundimo, 2010 m. lapkričio mėn. Švedija atsiėmė savo pasiūlymą ir gaires dėl aplinką tausojančių maisto vartojimo įpročių.

ES vykdomoji institucija, kartu su Rumunija, manė, kad šie Švedijos pasiūlymai skatina vietinės gamybos (švediškų) prekių pirkimą, kitų šalių prekių sąskaita ir neatitinka laisvo prekių judėjimo bendrojoje rinkoje principo.

Maisto ir pašarų ekologinis ženklinimas ES

Tarp kitų sistemų yra ir ES ekologinio ženklinimo reglamentas, į kurį neseniai buvo įtraukta naujų produktų, įskaitant ir perdirbtą maistą.

Tačiau reglamente teigiama, kad prieš sukuriant ES maisto ekologinio ženklinimo sistemą, reikia atlikti tyrimą, tam, kad būtų nustatyti patikimi kriterijai.

Šiuo metu minėtas tyrimas yra vykdomas ir apima viso perdirbtų maisto produktų, įskaitant gėrimus, pašarus, žuvis ir žemės ūkio produktus, gyvavimo ciklo poveikį aplinkai.

Rezultatai turėtų būti paviešinti antrojoje 2011 m. pusėje.

NUOMONĖS

Europos aplinkos agentūra maisto vartojimo Europoje poveikį aplinkai įvertino kaip „labai didelį, palyginus su kitomis vartotojiškomis veiklomis“.

Pasak agentūros, tai ypač pasakytina tuo atveju, jei atsižvelgiama į netiesioginį maisto gamybos, perdirbimo ir transportavimo poveikį. Jis apima ūkininkystės ir gamybos poveikį vandeniui, orui ir dirvai, taip pat emisijas iš gyvulininkystės, žuvų pergaudymą ir pakuočių atliekas. Didžiausias poveikis aplinkai kyla iš žemės ūkio gamybos etapo.

Agentūra pabrėžia, kad „vartotojų mitybos įpročiai gali stipriai įtakoti išteklių naudojimą ir gamybos, prekybos bei platinimo etapų poveikį aplinkai“, bei skatina vartotojus rinktis organišką maistą, vartoti mažiau mėsos ir rinktis sezoninius vaisius ir daržoves.

Savo 2009 m. tyrimo „Vanduo, kurį suvartojame maistui“ išvadose agentūra teigia, kad ūkininkų apmokestinimas už valstybės valdomas irigacijos sistemas gali juos paskatinti vengi vandens švaistymo ir įgyvendinti tvaresnes praktikas.

Nyderlandų aplinkos apsaugos vertinimo agentūra (Netherlands Environmental Assessment Agency – PBL) pažymi, kad „augalų energijos ir proteinų konversija į valgomus gyvulinės kilmės produktus, apskritai, yra neefektyvus išteklių panaudojimas“, pavyzdžiui žemės, vandens, trąšų ir iškastinio kuro energijos.

„Šitai galima iliustruoti faktu, kad kiekvienam ES piliečiui tenka beveik trys kilogramai pašaro, sušeriamo ES galvijams, iš kurio 0,8 kg. yra grūdai ir 0,8 kg. – žolė (sausu pavidalu). Šis pašaras sugeneruoja 0,1 kg. mėsos ir 0,8 kg. pieno, kas yra vidutinis suvartojimas ES“, priduria agentūra.

Pasak agentūros, Europos vartotojų apetitas mėsai, pieno produktams ir žuviai, kuris yra didesnis už pasaulinį vidurkį, veda prie „įvairių neigiamų poveikių, tokių, kaip ekstensyvus žemės naudojimas (taip pat ir už Europos ribų), bioįvairovės praradimas ir neigiamo poveikio žmonių sveikatai rizika“.

Agentūra teigia, kad galimi šių problemų sprendimai turi būti svarstomi atsižvelgiant į ES kontekstą – pavyzdžiui mėsos, pieno produktų ir žuvies suvartojimo mažinimas, gyvulininkystės ir žuvininkystės tobulinimas, maisto nuostolių mažinimas ir politikos, keičiančios vartojimo įpročius sukūrimas. „Norint, kad ES žuvininkystė ir gyvulininkystė būtų tvaresnė, yra ypatingai svarbu pasinaudoti artėjančia Bendrosios žemės ūkio politikos ir Bendrosios žuvininkystės politikos reforma“, teigia agentūra.

JT Maisto ir žemės ūkio organizacija (UN Food and Agriculture Organisation – FAO) stengiasi pagerinti valgomųjų vabzdžių įvaizdį. Organizacija juos apibūdina kaip „rimtą alternatyvą įprastinei gamybai ar kitiems gyvūninės kilmės baltymų šaltiniams, skirtą tiesioginiam žmonių vartojimui arba netiesioginiam vartojimui per pašarus“.

Pasak organizacijos, dėl to, kad yra šaltakraujai, vabzdžių maisto konversijos rodiklis yra aukštas. Pavyzdžiui svirpliams reikia šešis kartus mažiau pašaro, negu galvijams, kad pagamintų tokį patį baltymų kiekį. „Jie taip pat sukelia mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, negu įprastiniai gyvuliai“ ir „vabzdžių mėsos išeiga po perdirbimo taip pat yra kur kas didesnė (pvz. svirplių – 80 proc.), negu jautienos (55 proc.), kiaulienos (70 proc.) ir ėrienos (35 proc.).“

Pasak Maisto ir žemės ūkio organizacijos, yra apie 1700 valgomų vabzdžių rūšių, iš kurių patys svarbiausi paeiliui yra Vabalai (lot. Coleoptera), drugiai ir kandys (lot. Lepidoptera), bitės, vapsvos ir skruzdės (lot. Hymenoptera), žiogai ir svirpliai (lot. Orthoptera), termitai (lot. Isoptera), blakės (lot. Hemiptera) ir cikados (lot. Homoptera).

„Pagal patikimus duomenis, Afrikoje vartojama 250 vabzdžių rūšių, 500 rūšių Meksikoje, 180 – Kinijoje ir 160  – Mekongo zonoje. Nors Japonija nėra atogrąžų šalis, joje nemažai vabzdžių rūšių yra populiarios maisto gamyboje, ypač vapsvos“, priduria organizacija.

Mauda Barlou (Maude Barlow) buvusi JT generalinės asamblėjos pirmininko specialioji patarėja vandens klausimais, suabejojo Europos gyvenimo būdu, kuomet kai kurie vartotojai ištisus metus pageidauja braškių. Tuo tarpu, pažymėjo ji, džiūsta Afrikos ežerai, kadangi uogoms reikia vandens, kuris tuomet išvežamas iš šalies. Pasak Barlau, vien tik Didžioji Britanija „importuoja du trečdalius savo vandens pėdsako. Ir importuoja jį iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir iš kitų vietų, kur jaučiamas vandens stygius“, pažymėjo ji.

Oliveris de Šuteris (Olivier De Schutter), specialusis JT pranešėjas dėl teisės į maistą, pažymi, kad „maisto vartojimo būdai turtingose valstybėse turi didelį neigiamą poveikį, kuris neatsispindi maisto kainoje“. Pavyzdžiui, sparti gyvulių ganyklų plėtra yra pagrindinė numiškėjimo priežastis, ypač Amazonės regione, ir sukelia klimato kaitą. 

JT aplinkos programos Tvaraus išteklių valdymo tarptautinės grupės (UN Environment Programme's International Panel for Sustainable Resource Management) parengtoje ataskaitoje raginama smarkiai pakeisti mitybos įpročius ir gyvulinės kilmės baltymus pakeisti augalinės kilmės produktais tam, kad būtų ženkliai sumažintas poveikis aplinkai. Ernestas von Veizekeris (Ernst von Weizsaecker), vienas iš grupės pirmininkų, sakė, kad „didėjanti prabanga sukelia mitybos įpročių pokyčius ir įtakoja didesnį mėsos ir pieno produktų suvartojimą – gyvulininkystei dabar suvartojama didžioji dalis pasaulio grūdinių kultūrų ir palyginus didelis kiekis gėlo vandens, o su minėtų grūdinių kultūrų gamyba, visų pirma, yra susiję pesticidai ir trąšos“.

Polas Polmanas (Paul Polman), anglų-olandų tarptautinės korporacijos “Unilever", kuriai priklauso daug maisto ir gėrimų sektoriaus produktų prekės ženklų, vyriausiasis vykdomasis pareigūnas mano, kad verslo augimo atsiejimas nuo poveikio aplinkai yra įmanomas ir net kainuotų pigiau, negu įprastinio versto tęsimas.

„Unilever“ šiuo metu siekia per pus sumažinti savo gaminių ekologinį pėdsaką ir apsirūpinti šimtu procentų tvariomis žemės ūkio žaliavomis iki 2020 m., o taip pat lygiagrečiai turi išsikėlusi tikslą per tą patį laikotarpį dvigubai padidinti savo verslą. 

Kompanija siekia į savo tiekimo grandinę integruoti daugiau smulkių ūkininkų ir padėti jiems ptobulinti savo žemės ūkio veiklą, kadangi tvari ūkininkystė, jeigu yra vykdoma teisingai, naudoja mažiau trąšų, neįtakoja numiškėjimo ir „dažnai atneša didesnį derlių“, sakė Polmanas.

Neseniai vykusio vizito į Jungtines Amerikos valstijas metu, Velso princas paragino persvarstyti maisto produktų gamybos metodus ir gyrė organinius ir tvarius gamybos būdus. Ypatingą dėmesį jis atkreipė į vandens rezervų išeikvojimą dėl didelio masto drėkinimo pramoninėje maisto gamyboje bei užsiminė, kad Amerikos apetitas jautienai kelia grėsmę pasaulio vandens ištekliams.

„Kiekvienam svarui pramoniniu būdu pagamintos jautienos reikia dviejų tūkstančių galonų vandens. Tai labai didelis kiekis ir yra daug įrodymų, kad mūsų žemė nespėja paskui paklausą“, sakė princas Džordžtauno universitete vykusios konferencijos dėl maisto ateities metu. Pasak JT, vidutinis amerikietis suvalgo daugiau negu 41 kg. jautienos per metus, o tai yra keturis kartus daugiau už pasaulinį vidurkį. 

Derkas Kuiperis (Derk Kuiper) iš Vandens pėdsako tinklo įsitikinęs, kad vandens pėdsakai gali turėti svarbų vaidmenį derybose dėl ekologinių paslaugų apmokestinimo bei taip pat ir prekybos ir investavimo politikų.

Kuiperis taip pat įsitikinęs, kad išsamesnė informacija apie vandens sunaudojimą įtakos efektyvesnę žemės ūkio gamybą, kadangi duomenys gali padėti tiksliai nustatyti, kur auginti pasėlius, kuriems reikia daug vandens ir kurie yra labai svarbūs Europos maisto saugumui. Pavyzdžiui, tokių pasėlių, kaip kviečiai ir ryžiai, kuriems reikia labai daug vandens, auginimas nėra efektyvus Ispanijoje, kur temperatūra aukštesnė, o saulė kaitresnė. Tai, pasak jo, yra „vandens švaistymas, kadangi Europoje yra kitų regionų, kurie kur kas labiau tinkami maisto produktų gamybai“.

Prekybos grupė „FoodDrinkEurope“, atstovaujanti Europos maisto ir gėrimų pramonę, pabrėžia, kad kompanijos, esančios šios grupės narėmis, siekia „nuolat gerinti savo produktų poveikį aplinkai ir tuo pačiu patenkinti vartotojų maisto saugumo, maistingumo, sveikatos, patogumo, gyvenimo būdo ir produktų pasirinkimo poreikius“.

Sektorius taip pat siekia geriau išnaudoti žemės ūkio kilmės žaliavas. „Maisto ir gėrimų gamintojai vis dažniau imasi biologinių perdirbinėtojų vaidmens, kuomet žemės ūkio kultūros atskiriamos į daugelį įvairių produktų, įskaitant ir šalutinius gaminius, naudojamus ne tik maistui, bet ir pašarams, trąšoms, kosmetikai, bio kurui ir t.t.“, teigė minėta grupė.

Europos vartotojų kooperatyvų bendrija (European Community of Consumer Cooperatives – EuroCoop) mano, kad ES institucijos turi stengtis padaryti viską, kas įmanoma, kad pakeistų dabartinius vartojimo ir gamybos modelius, pradedant efektyviu planų, išdėstytų Tvaraus vartojimo ir gamybos bei tvarios pramonės politikos pakete.

Švedijos valdžios institucijoms 2009 m. paskelbus klimatui nekenksmingų maisto vartojimo įpročių gaires, Švedijos maisto administracijos generalinis direktorius Ingeris Andersonas (Inger Andersson) sakė, kad „apsipirkdami vartotojai daro svarbius sprendimus, įtakojančius aplinką, tad jiems reikia tvirto pagrindo, kuriuo remiantis galėtų daryti sprendimus. Maisto gamyba sukelia ketvirtadalį Švedijos vartotojų poveikio klimatui emisijų ir taip pat sukelia ktokį kenksmingą poveikį aplinkai, pavyzdžiui naudojant pesticidus“.

Peka Pesonenas (Pekka Pesonen), Eropos ūkininkų ir žemės ūkio kooperacijų lobistinės organizacijos „Copa-Cogeca“ generalinis sekretorius, užsimena, kad „jautienos kaina turėtų būti didesnė, tam kad atitiktų daromą poveikį aplinkai“.  

„Kainoms krentant, tvarumo mes nepasieksime“, pridūrė jis, kalbėdamas apie poreikį skatinti ekonominį augimą, tuo pačiu išlaikant tvarumą, kad yra „iššūkis, kurio dar nei vienas iš mūsų neįveikė“.

Diskusijose dėl mėsos suvartojimo ir klimato kaitos, Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (Intergovernmental Panel on Climate Change) pirmininkės Radžendros Pačauri (Rajendra Pachauri) buvo paklausta, ar padidintas mėsos produktų apmokestinimas galėtų būti vienu iš būdų elgsenos pokyčiams skatinti, kaip kad jau yra padaryta transporto sektoriuje, Pačauri atsakė, kad „mokestis turėtų daug prasmės“, tačiau žmonės neturėtų laukti tokių priemonių įgyvendinimo, kad pakeistų maitinimosi įpročius.  

Europos vartotojų atstovavimo standartizacijos srityje koordinavimo asociacija (ANEC) ir Europos vartotojų organizacija (BEUC) ragina protingai naudoti ženklinimą, siekiant informuoti vartotojus.

Šios organizacijos kritikuoja „klaidingą vyriausybių prielaidą, kad vien tik ženklinimas ir informacija apie gaminį gali padėti pakeisti vartojimo įpročius“.

Pasak organizacijų, „be to, verslo atstovai neretai ženklinimą laiko svarbiu veiksniu komunikuojant apie aplinkosaugos standartų laikymąsi savo klientams. Todėl dažnai verslo atstovai, kurie nori būti laikomi ekologiškais, skuba kurti savo, dažnai neaiškias, etiketes“, kurios ne visuomet būna išbandytos, siekiant išsiaiškinti, ar yra suprantamos vartotojams ir dažnai yra nenuoseklios ir nepalyginamos su kitomis, jau egzistuojančiomis etiketėmis.

Organizacijos reiškia susirūpinimą dėl „paties verslo kuriamų ekologinių etikečių“ ir kaip pavyzdį mini „Carbo Trust“ sukurtą etiketę, kurią naudoją prekybos centrų milžinas „Tesco“ Jungtinėje Karalystėje. „Tai gali būti paprasčiausias reklamos būdas. Ekologinės etiketės turėtų būti kuriamos demokratinio proceso metu, prižiūrint vyriausybėms“, priduria jos. 

Kalbant apie maisto produktus, ANEC ir BEUC mano, kad gaminių anglies pėdsako stebėjimas yra „puikus pagrindas plėtoti rekomendacijoms vartotojams, tokioms, kaip „valgykite daugiau regioninio ir sezoninio maisto“ ar „valgykite mažiau mėsos“ atsižvelgiant į klimato kaitos problemas, tačiau to nereikia įvardinti, kaip anglies pėdsako“, kadangi CO2 rodiklių rašymas ant gaminių yra beprasmis ir nepadeda vartotojams.

ĮVYKIŲ EIGA

2000m.: Komisijos Aplinkos apsaugos reikalavimų kūrimo ir vertinimo gairės.

   2003m.: Komisijos tyrimas dėl įvairių produktų grupių poveikio aplinkai.

   2005 m.: Europos gyvavimo ciklo vertinimo platformos (European Platform on Life-Cycle Assessment) pradžia.

   2005 m.: Europos aplinkos agentūra  pristatė nacionalinių ekologinių pėdsakų ir biologinio gebėjimo atsinaujinti ataskaitas. .

   2009 m. vasario mėn.:  Europos tvaraus maisto vartojimo ir gamybos apskritojo stalo pradžia.

   2009 m. balandžio mėn.: Europos aplinkos agentūros tyrimas dėl  „Vandens, kurį suvartojame maistui“.

   2010 m. liepos mėn.: Europos tvaraus maisto vartojimo ir gamybos apskrtitasis stalas priima 10 pagrindinių principų.

   2011 m. ruduo: Komisija turėtų priimti efektyvaus resusrsų naudojimo Europoje gaires.

   2011 m. antroji pusė: Turėtų būti pateikti ES maisto produktų ir pašarų ekologinio ženklinimo galimybių studijos rezultatai.