APŽVALGA

Lenkija rotacijos principu perims pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai antrąjį 2011 m. pusmetį. Tai bus pirmas kartas, kai Lenkija, į ES įstojusi 2004 m. ir tapusi didžiausia naujoke per 2004 m. plėtros bangą, pirmininkaus ES. Lenkija dabar yra viena iš „didžiojo šešeto“ ES valstybių narių.

Šiandieninė ES yra kupina didelių iššūkių ir galimybių, įskaitant energetikos ateitį žvelgiant per klimato kaitos ir Fukušimos branduolinės avarijos prizmę, ilgalaikio ES biudžeto planavimą, laisvo žmonių judėjimo bloke gynimą ir Europos kaimynystės politikos evoliuciją arabų revoliucijų ir įvykių Rytų Europoje kontekste (žr. skyrių „Problemos“).

Šiais  ir kitais klausimais ES yra didelių nesutarimų. Lenkijos pirmininkavimas nereiškia, kad ji galės juos lengvai įveikti. Rotuojantis pirmininkavimas didžiąja dalimi yra formalus vaidmuo, kurio pareigos daugiausia susijusios su ES darbotvarkės priežiūra ir pirmininkavimu įvairiuose ES Ministrų Tarybos susitikimuose.

Tačiau Lenkija teigia ketinanti pasinaudoti tuo laikotarpiu, kai pirmininkaus ES. Ji ne tik pirmininkaus ministrų susitikimuose, kadangi buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Ježis Buzekas (Jerzy Buzek) dabar yra Europos Parlamento pirmininkas, o lenkas Janušas Levandovskis (Janusz Lewandowski) šiuo metu yra komisaras, atsakingas už finansinį programavimą ir biudžetą – tai gali būti labai svarbus veiksnys, kadangi Lenkija pasisako už „ambicingą“ ES biudžetą.  

Ambicijos, eurofilija ir optimizmas

Taigi ateityje laukia dideli iššūkiai, tačiau lenkai dėjo daug pastangų, kad užtikrintų sėkmingą pirmininkavimą, ir neslėpė savo ambicijų.

Neseniai Lenkija simboliškai atidarė savo įspūdingą naują būstinę, tik už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo svarbiausio Europos Komisijos „Berlaymonto“ pastato ir pasamdė šimtą papildomų darbuotojų. Ji taip pat pasirašė  1 mln. eurų vertės sutartį su viena iš didžiausių viešųjų ryšių kompanijų „Burson-Marsteller“, kad ši padėtų valdyti komunikaciją pirmininkavimo metu.  

Tokia aktyvi veikla, vadovaujama Evos Sinoviec (Ewa Sinowiec), Europos Komisijos biuro Lenkijoje vadovės, tarsi byloja, kad lenkai „ketina dirbti vadovaudamiesi „Aleksejaus Stachanovo“ požiūriu teigiama jo prasme“. Stachanovas buvo angliakasys Sovietų Sąjungoje, kurį valdžios institucijos vadino pavyzdžiu dėl jo neįtikėtinai didelio darbo našumo.  

Europos Sąjunga įžengė į pesimistinį etapą 2005 m., kai Konstitucijos projektas buvo atmestas Prancūzijoje ir Nyderlanduose, dar labiau pesimizmas padidėjo 2008 m., prasidėjus finansų ir ekonomikos krizei. Yra nuogąstavimų, kad augantis populizmas ir nacionalizmas kai kuriose valstybėse narėse gali pasukti Europos integracijos procesą atgal, ypač tai pasakytina apie Šengeno erdvę ir euro zoną.

Tačiau dabartinė Lenkijos vyriausybė ir net jos gyventojai, priešingai, vienareikšmiškai yra eurofilai. Lenkijos pareigūnai tvirtino, kad jų pirmininkavimas „įneš optimizmo“ į ES reikalus. Jie tvirtai palaikė augantį ES biudžetą ir gynė „Bendrijos metodą“ nuo nuogąstavimų, kad nacionalinės vyriausybės perims sprendimų priėmimo galią.

2010 m. rudens Eurobarometro apklausos rezultatai parodė, kad lenkai yra antri, po Švedijos, tarpvalstybių, kalbančių apie šalies judėjimą „teisinga“ kryptimi, 46 proc. respondentų sutiko su šiuo teiginiu. Ta pati apklausa taip pat parodė, kad lenkai, kartu su slovakais, palankiausiai vertina Europos Sąjungą – 78 proc. respondentų teigė, kad jų šalis „iš esmės“ gauna naudos iš buvimo ES (visos ES vidurkis tuo metu buvo 50 proc.).

Šis entuziazmas iš dalies gali būti grindžiamas labai realia nauda, kurią Lenkija gauna būdama ES nare. 2009 m. Lenkija tapo didžiausia grynųjų ES fondų lėšų gavėja,  milijonai lenkų pasinaudojo galimybe susirasti gerai apmokamą darbą Europoje. Nepaisant nuogąstavimų dėl „santechniko iš Lenkijos“, net ir po neseniai įvykusio visų darbo rinkos apribojimų 2004 m. į ES įstojusioms šalims panaikinimo, rezultatai iš esmės yra teigiami.  

Lenkijos optimizmas taip pat gali būti grindžiamas ir jos pastarųjų metų ekonomine sėkme. Europos integracija sunkiais ekonomikos laikais yra linkusi lėtėti, o šių dienų padėtis kai kuriais aspektais yra panaši į 1970 m. „eurosklerozę“ ir ekonominę „stagfliaciją“.

Lenkija yra vienintelė Europos valstybė, nenukentėjusi nuo recesijos, sukeltos pasaulinės ekonomikos krizės. Iš tiesų šalies ekonomika šiuo metu rodo 4,4 proc. augimą. Tačiau Lenkijos dar nėra tarp naujųjų ES valstybių narių, kurioms pavyko prisijungti prie euro zonos (Kipras, Estija, Slovėnija ir Slovakija).

Simbolika

Lenkai yra suinteresuoti pasinaudoti savo praeities pergalių simboliais, kad nuspalvintų savo pirmininkavimą. Lenkijos pareigūnai dažnai vartoja žodį „solidarumas“, turėdami galvoje šalies profesinių sąjungų judėjimą „Solidarność“, kuris padėjo nuversti komunizmą devintąjį dešimtmetį.  

Iš tiesų lenkai naudojosi „solidarumu“, gindami sanglaudos fondų Europos regionams išlaikymą ir teigė, kad 1989 m. revoliucijų patirtis turėtų pakreipti Europos politiką  arabų revoliucijų link, jie net panaudojo „Solidarność“ vėliavos motyvus savo spalvingam pirmininkavimo logotipui.

Panašiai, nors ne taip pabrėžtinai, lenkai buvo linkę naudotis popiežiaus Jono Pauliaus II atminimu. Nors daugelis ES ir valstybių vadovų praeitą mėnesį dalyvavo velionio popiežiaus beatifikacijoje, Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk), pristatydamas savo pirmininkavimo prioritetus, vadovavosi „vertybėmis, paremtomis Jono Pauliaus II mokymais“.

Žinoma, prireiks kur kas daugiau, negu geros infrastruktūros, viešųjų ryšių elitinių ekspertų ir simbolikos norint užtikrinti, kad ES sugebėtų kovoti su dabarties iššūkiais. Daug kas priklausys nuo lenkų derybinių gebėjimų, ES narių noro eiti į kompromisus ir galiausiai – nuo sėkmės.

Svarbiausi Lenkijos politikai ir pareigūnai:

–  Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski), Lenkijos Respublikos prezidentas.

–  Donaldas Tuskas, Lenkijos Respublikos ministras pirmininkas.

–  Ježis Buzekas, Europos Parlamento pirmininkas.

–  Janušas Levandovskis, Europos komisaras, atsakingas už finansinį programavimą ir biudžetą.

–  Mikolajus Dovgielevičius (Mikołaj Dowgielewicz), valstybės sekretorius Europos Sąjungos reikalams.

–  Janas Tombinskis (Jan Tombiński), Lenkijos ambasadorius ir nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.

PROBLEMOS

Migracija, Šengenas ir laisvas asmenų judėjimas

Nuo Lenkijos įstojimo į ES 2004 m. milijonai lenkų pasinaudojo galimybe gyventi ir dirbti kitose valstybėse, ypač Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje. Dėl to Varšuva tapo viena iš entuziastingiausių laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje šalininkių.

Laisvo asmenų judėjimo ES pobūdis ir platus užmojis pastaraisiais mėnesiais gerokai evoliucionavo. Neseniai Vokietija ir Austrija panaikino šalių, įstojusių į ES 2004 m., piliečių atvykimo barjerus. Tikimasi, kad per ateinančius metusmaždaug 300–400 tūkst. lenkų ras darbą Vokietijoje.

Tačiau judėjimo laisvei Europos Sąjungoje, ypač Šengeno erdvėje, buvo kilę nemažai grėsmių, šis klausimas ne kartą buvo peržiūrėtas. Pavyzdžiui, praeitą vasarą iš Prancūzijos išsiųsti ES piliečiai romai, Nyderlandų mėginimas sumažinti darbininkų iš Bulgarijos ir Rumunijos skaičių šalyje, Prancūzijos ir Italijos pageidavimas peržiūrėti Šengeno sutartį, Danijos ketinimai atnaujinti pasienių kontrolę.

Lenkija buvo pasiryžusi ginti Šengeną ir laisvą judėjimą. Pereitą gegužę lenkai atskleidė olandų planus išsiųsti ES piliečius iš šalies. Tiksliau, Mikolajus Dovgielevičius, Lenkijos valstybės sekretorius Europos Sąjungos reikalams, kuris didžiąja dalimi yra atsakingas už Lenkijos pirmininkavimo koordinavimą, netgi pasakė, kad „Šengeno išsaugojimas turėtų būti pirminis mūsų tikslas, nes tai vienas iš didžiausių pasiekimų Europoje“. 

Kaip ir anksčiau ES pirmininkavusi Vengrija, priešingai nei Prancūzija ir kai kurios kitos senosios ES narės, Varšuva palaiko Bulgarijos ir Rumunijos ankstyvą prisijungimą prie Šengeno.  

Nors Lenkija gina Šengeną, vis dėlto atsižvelgia ir į Vakarų Europos valstybių susirūpinimą dėl imigracijos. Oficialiuose Lenkijos pirmininkavimo prioritetuose aiškiai minimas pasienių apsaugos tobulinimas – kaip integrali „saugios Europos“ dalis.

Tiksluose pirmiausia nurodoma, kad pirmininkaujant visų prima bus „siekiama, kad Frontex, ES sienų apsaugos agentūra, efektyviau teiktų paramą valstybėms narėms krizinėmis aplinkybėmis, tokiomis, kokios šiuo metu susiklosčiusios Šiaurės Afrikoje ir Viduriniuosiuose Rytuose. Frontex yra įsikūrusi Varšuvoje.

Energetika: kas laukia branduolinės energijos, akmens anglių ir skalūnų dujų?

Nuo 2006 m. „dujų karo“ tarp Rusijos ir Ukrainos energetika įsitvirtino kaip vienas iš svarbiausių klausimų ES darbotvarkėje.

Aktualūs klausimai apima branduolinės energijos nuosmukį po Fukušimos branduolinės avarijos Japonijoje, atsinaujinančių energijos šaltinių rinkos ateitį, anglies dvideginio išmetamą kiekį į aplinką ir klimato kaitą bei Europos energetinės nepriklausomybės stiprinimą. Kur kas skubesni klausimai, kurie ir toliau bus aptarinėjami ateinančiais mėnesiais, apima branduolinės energijos, anglių ir skalūnų dujų ateitį.

Lenkija vienareikšmiškai yra susidomėjusi šiais klausimais, kadangi yra labai suinteresuota energetine nepriklausomybe, ypač kalbant apie Rusiją (nors santykiai tarp šalių  žymiai pagerėjo po 2010 m. balandžio mėn. įvykusios lėktuvo katastrofos Rusijoje, kurios metu žuvo buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński).  

Anksčiau šiais metais Lenkija ir Slovakija susitarė ištirti galimybę tiesti naują dujotakį  tarp dviejų minėtų šalių, kad būtų sumažinta priklausomybė nuo Rusijos dujų. Ježis Buzekas, buvęs Lenkijos ministras pirmininkas ir dabartinis Europos Parlamento pirmininkas, teigė, kad vien tik rinka neužtikrins energetinio saugumo, –  tam reikia viešojo finansavimo.

Lenkijos pirmininkavimo prioritetuose aiškiai išskiriama energetinė nepriklausomybė kaip „dar vienas žingsnis „saugios Europos“ link ir priduriama, jog „yra labai svarbu rasti šią politikos sritį stiprinančius sprendimus“. Lenkijos energetinio saugumo prioritetai, visų pirma iškastinio kuro naudojimas, aiškiai lenkia aplinkosaugos problemas.

Lenkija yra didžiausia ES skalūnų dujų šalininkė. Ji teigia, kad šis prieštaringai vertinamas energijos tiekimo būdas gali pasitarnauti siekiant mažesnių energijos kainų ir Europos energetinės nepriklausomybės. Pastaraisiais metais skalūnų dujos tapo labai populiarios Jungtinėse Amerikos Valstijose, jos sudaro 10 proc. visos gamtinių dujų gavybos.

Tačiau vis dar neaišku, ar Lenkija sugebės skalūnų dujų eksploatavimą paversti ES prioritetu. Aplinkosaugininkai kritiškai vertina šią iškastinio kuro rūšį dėl jo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ir pavojaus sveikatai, pavyzdžiui, gruntinių vandenų teršimo. Panašūs nuogąstavimai paskatino Prancūziją uždrausti skalūnų dujų gavybą  šalyje. Pirmojo skalūnų dujų gręžinio atidarymas Jungtinėje Karalystėje šiais metais sukėlė didelę protestų bangą. Nesutarimai šiuo klausimu ES viduje yra  akivaizdūs.

Lenkija taip pat tvirtai pasisako už anglių energiją. Per 90 proc. šalies elektros energijos gaunama iš anglių , ji užima antrą vietą Europoje pagal anglių naudojimą, po Vokietijos. Lenkija jau anksčiau buvo mėginusi užkirsti kelią akmens anglių  įtraukimui į ES siūlomą emisijų leidimų sistemą.

Branduolinės energetikos padėtį Europoje labai paveikė Fukušimos avarija. Atominės elektrinės bus visiškai panaikintos Vokietijoje ir Šveicarijoje, planais plėtoti branduolinę energetiką imta abejoti Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje, o Austrija ketina pasinaudoti piliečių iniciatyva, kad šis energijos šaltinis apskritai būtų panaikintas ES.

Lenkija neturi savo atominių elektrinių, taigi iš esmės atitinka branduolinės energetikos „šių laikų dvasią“. Dar gerokai prieš Fukušimos nelaimę Lenkija pareiškė abejonių dėl branduolinių planų, pasirinko dujas ir svarstė galimybę surengti referendumą dėl branduolinės energijos ateities šalyje. Gali būti, kad Europa yra atsidūrusi prie tikro persilaužimo dėl branduolinės energijos ateityje, ypač Rytuose, kur daugelį investuotojų baugino toks energijos šaltinis net prieš Fukušimos katastrofą.

„Ambicingas“ biudžetas –  „solidarumas“ regionams ir ūkininkams

Lenkijos pirmininkavimo pradžia bus svarbus žingsnis nustatant kitą ES ilgalaikį biudžetą, apimantį 2014–2020 m. laikotarpį.

Lenkija turi daug galimybių daryti įtaką šiuo klausimu, kadangi, be pirmininkavimo ES, dar ir buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Ježis Buzekas dabar yra Europos Parlamento pirmininkas. Dabartinis komisaras, atsakingas už finansinį programavimą ir biudžetą, Janušas Levandovskis taip pat yra lenkas.

Priešingai negu kai kurios kitos ES naujokės, Lenkija gauna labai daug ES pinigų. Lenkija yra didžiausia grynųjų ES fondų lėšų gavėja, taip pat viena iš didžiausių gavėjų skaičiuojant lėšas, tenkančias vienam gyventojui. Be to, Lenkija buvo antra, po Turkijos, gavusi daugiausia naudos iš Europos investicijų banko “krizės paskolų” nuo 2008 m.  

Dėl to Lenkija iki šiol pirmavo pastangomis legitimizuoti ir išplėsti ES biudžetą. Lenkijos politikai ne kartą pabrėžė didesnio ir „ambicingesnio“ ES biudžeto naudą. Lenkijos pareigūnai tvirtina, kad ES biudžetas turėtų būti svarbiausias veiksnys didinant Europos ekonomikos konkurencingumą ir stiprinant solidarumą Europos Sąjungoje.

Lenkijos pirmininkavimo prioritetuose pabrėžiama stipraus biudžeto svarba ir teigiama, kad “jei Europa nori būti konkurencinga pasauliniu mastu, ji neturi sutelkti dėmesio išskirtinai tik į viešuosius finansus ir biudžeto deficitų ribojimą”.

Priešingai, prioritetuose teigiama, kad „ES naujasis biudžetas turėtų būti investavimo priemonė, padedanti įgyvendinti „Europa 2020“ strategiją“, o „glaudesnis bendradarbiavimas Europos Sąjungoje yra pats geriausias atsakas į ekonominę krizę, taip pat kad Sanglaudos politika turėtų būti pagrindinė Sąjungos politika“.

Tai atspindi ankstesnius Lenkijos pareigūnų pareiškimus. Praeitą vasarį vykusio interviu su  EurActiv‘u metu valstybės sekretorius Europos Sąjungos reikalams Mikalojus Dovgielevičius pabrėžė ES biudžeto svarbą artėjančiam Lenkijos pirmininkavimui sakydamas: „Manau, jog turime suprasti, kad šis biudžetas apibrėš, ką mes galime nuveikti su ES per ateinančius dešimtį metų. Tai bus mūsų ambicijų atspindys“. Ir  pridūrė, kad, „kalbėdamas apie ekonomikos augimą, negaliu užmiršti, jog ES biudžetas yra puikus įrankis siekiant sukurti geresnes sąlygas augimui visoje Europos Sąjungoje“.

Biudžeto komisaras J. Levandovskis pasisakė už ES biudžeto padididinimą  5 proc.2012 metais, o pirmininkas J. Buzekas ąperspėjo, kad įšaldyti ES biudžeto, kaip kad reikalauja kai kurios valstybės, būtų “labai pavojinga”.

Tai vyksta įvairių EP narių siūlymų sukurti mechanizmus, padedančius didinti pačios ES pajamas, pavyzdžiui, įvedant pridėtinės vertės mokestį ir anglių tarifus, kontekste. Tačiau vis dar neaišku, ar tokioms idėjoms bus pritarta.

Lenkija ypač palaiko sanglaudos fondus regionams, jų išplėtimą. J. Levandovskis Parlamento posėdyje, kurio metu jis turėjo tapti biudžeto komisaru,  pabrėžė savo paramą sanglaudos politikai. Savo pirmojo vizito į Briuselį metu Lenkijos prezidentasBronislavas Komorovskis taip pat pabrėžė struktūrinių fondų svarbą: „Esame atviri dalyvavimui bet kokiuose sprendimuose, kurie bus solidarumo išraiška, tačiau kartu tikimės, kad sanglaudos fondai bus išlaikyti“. 

Šios perspektyvos akivaizdžiai prieštarauja Prancūzijos nuomonei, kuri siūlė, jog struktūriniai fondai laipsniškai būtų mažinami. Lenkija jau anksčiau buvo įspėjusi apie artėjančius “karus” dėl ilgalaikio ES biudžeto. Iš tiesų praeito lapkričio kompromisas dėl 2011 m. biudžeto mažai pasitarnavo, kad sumažintų nesutarimus dėl ilgalaikio biudžeto.

Lenkijos pirmininkavimo prioritetuose kaip svarbi reformos sritis taip pat minima Bendroji žemės ūkio politika, tačiau šiuo klausimu prioritetai nėra labai konkretūs. Žemės ūkis vis dar sudaro didžiąją ES biudžeto dalį – beveik pusę biudžeto. Lenkija jau anksčiau pritarė vienodo dydžio subsidijoms visoje ES pagal  žemės plotą. Šalis taip pat buvo įsitraukusi į karštas derybas, ypač su Prancūzija ir Vokietija, dėl “teisingesnio išmokų skirstymo”.

Kaimynystės politika –  dėmesys Rytų Europai

Lenkija savo pirmininkavimo metu taip pat siekia palikti žymę ES užsienio ir kaimynystės politikoje. Šalis daug kalbėjo apie Europos gynybos ir užsienio politikų vystymą, demokratijos skatinimą Rytų Europoje bei santykius su Rusija.

Lenkijos pirmininkavimo prioritetai, atsižvelgiant į arabų revoliucijas Šiaurės Afrikoje, apima ir tikslą užtikrinti, „kad Europa neišleistų iš akiračio savo rytinių kaimynų“. Plačiau šnekant, Lenkija teigia, jog „ji dirbs, siekdama išplėsti Europos vertybių ir nuostatų sritį įskaitant ir tolesnę ES plėtrą bei bendradarbiavimo su kaimyninėmis valstybėmis vystymą“.

Konkrečiai  tai reiškia, kad Lenkija ragina palaikyti Kroatiją ir jos toli pažengusius siekius įstoti į ES, liberalizuoti vizų rėžimą su ES rytiniais kaimynais ir su kai kuriais iš jų sudaryti laisvosios prekybos susitarimus.

Lenkija siekė skatinti savo lyderystę regione. Tai apėmė „Višegrado grupės“ įkūrimą kartu su Čekijos Respublika, Slovakija ir Vengrija, Vidurio ir Rytų Europos šalių viršūnių susitikimo surengimą praeitą gegužę bei “Rytų partnerystės” susitikimo suplanavimą rugsėjo mėn.  

Lenkija taip pat siekė imtis vadovaujančio vaidmens ES užsienio ir gynybos politikų srityse. Ambasadorius Janas Tombinskis, Lenkijos nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje, neseniai paminėjo savo šalies dalyvavimą vadinamojoje “Veimaro trikampio” grupėje, kurią sudaro Lenkija, Vokietija ir Prancūzija, kaip savo pastangų stiprinti ES gynybinius pajėgumus pavyzdį.

Santykius su Rusija Lenkija laiko svarbiu prioritetu. Istoriškai šios valstybės turėjo prastus santykius ir iš tiesų įtampa vis dar tvyro, ypač kalbant apie Lenkijos nuogąstavimus dėl priklausomybės nuo Rusijos dujų (žr. skyrių „Energetika“), prieštaringus požiūrius į 2008 m. Rusijos–Gruzijos karą bei kai kurių Lenkijos sluoksnių besitęsiančius įtarinėjimus dėl praeitų metų tragiškos lėktuvo katastrofos, kurios metu netoli Katynės, kur 1940 m. Josifo Stalino įsakymu buvo nužudyti 22 tūkst. lenkų karininkų, žuvo beveik 100 aukštų Lenkijos pareigūnų. 

Tačiau kartu buvo stengiamasi ir pagerinti šių dviejų valstybių santykius. Lenkija pakvietė Rusiją dalyvauti praeitą vasarį vykusiame “Veimaro trikampio” susitikime, kur dalyvavo Prancūzija ir Vokietija. Šalis taip pat nebeteiks prieglobos JAV priešraketiniam skydui, kuris oficialiai įrengtas dėl Irano, tačiau yra stipriai kritikuojamas Rusijos. Apskritai Lenkija neprieštaravo santykių su Rusija gerinimui net ir tada, kai Rusijos pareigūnai pasiūlė įkurti muitų sąjungą su ES.

Priešingai, Lenkija ėmėsi vadovaujamojo vaidmens skatinant griežtesnį požiūrį į Aleksandro Lukašenkos diktatūrą Baltarusijoje. Lenkai ragino imtis “Šaltojo karo taktikos” Baltarusijos režimo atžvilgiu ir taikyti įvairias priemones, įskaitant ir lėšų demokratijos disidentams didinimą, vizų režimo supaprastinimą Baltarusijos piliečiams bei sankcijas. Lenkija taip pat vienašališkai pati taikė sankcijų ir yra priglobusi garsius Baltarusijos disidentus.

NUOMONĖS

Neseniai vykusio valstybinio vizito į Lenkiją metu Turkijos prezidentas Abdula Giulas (Abdullah Gül) pasveikino Lenkiją už tai, kad ji yra sąrašo viršuje tarp „valstybių, kurios neprarado savo strateginės vizijos dėl ES reikalų ir kurios mąsto apie Europos ateitį“.  

Jis sakė, jog labai tikisi, „kad Lenkijos pirmininkavimo ES Tarybai metu bus peržiūrėti techniniai Turkijos stojimo į Europos Sąjungą aspektai“. „Mes tikimės, kad Lenkijos pirmininkavimo laikotarpis padės paspartinti derybas“, –  pridūrė A. Giulas.

Ngozi Okondžo Iveala (Ngozi Okonjo-Iweala), Pasaulio banko vykdomoji direktorė ir buvusi Nigerijos užsienio reikalų ministrė, paragino Lenkiją prisiimti didesnį vaidmenį pasaulio vystimosi politikoje, turint galvoje  šalies sėkmingą perėjimą nuo planinės prie “aukštų pajamų” ekonomikos.

Okondžo Iveala sakė, kad „Lenkija jau dabar aktyviai remia vystimosi pastangas Afrikoje ir Azijoje. Pribrendo laikas didinti jos vaidmenį finansuojant plėtrą skurdžiose ir silpnose valstybėse. Tačiau ne tik turtais turėtų dalytis lenkai. Kur kas vertingesnės yra jų žinios“.

„Šiais metais, perimdama pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai vairą, Lenkija atsidurs dėmesio centre. Ji bus atsakinga už galingiausios tautų asociacijos vadovavimą. Ir taip pat gaus progą formuoti milijonų žmonių ateitį visame pasaulyje“, – pridūrė ji.

Kalbėdama su EurActiv‘u LenkijaEuropos Komisijos biuro Lenkijoje vadovė Eva Sinoviec (Ewa Sinowiec) sakė, kad lenkai „ketina dirbti vadovaudamiesi „Aleksejaus Stachanovo“ požiūriu, jo teigiama prasme. Turiu galvoje, kad tai panašu į stojimo derybas – žmonės yra visiškai mobilizuoti. Ir aš pastebėjau, kad darbas einasi lengviau, kai yra aiškus tikslas“.  

„Tai pirmasis Lenkijos pirmininkavimas ir brandumo testas mums visiems“, – pridūrė ji.

Praėjusių metų gruodžio mėn. Lenkijos laikraštis „Gazeta Wyborcza“ išspausdino kelių garsių Lenkijos mokslo institutų vadovų – Kšištofo Bobinskio (Krzysztof Bobinski), Jaceko Kucharčiko (Jacek Kucharczyk), Barteko Novako (Bartek Nowak) ir Jano Pieklo (Jan Pieklo) – laišką, kuriame [Lenkijos] pareigūnai ir verslo atstovai kritikuojami dėl, mokslininkų  požiūriu, „ akivaizdaus jų nesupratimo, kas yra rotacijos principu pagrįstas pirmininkavimas ES“.  

Kartu jie prabrėžė, kad „Lisabonos sutartimi buvo iš esmės pakeistas rotacijos principu pagrįsto pirmininkavimo pobūdis“. Jie teigė, kad Ispanija, Belgija ir Vengrija nesugebėjo apibrėžti pirmininkavimo naujo vaidmens, todėl „Lenkijai tenka atsakomybė suformuoti  post Lisabonos pirmininkavimo modelį“.

Straipsnis publikuotas EurActiv.com tinklapyje 2011 m. birželio 10 d., tekstas anglų kalba http://www.euractiv.com/en/future-eu/polish-eu-presidency-budget-solidarity-linksdossier-505551