POLIITIKOS APŽVALGA

Daugėjant pasaulio gyventojų ir gerėjant gyvenimo sąlygoms pasaulio ekonomika naudoja vis daugiau gamtos išteklių, tokių kaip vanduo, mediena, mineralai ir iškastinis kuras. Iš tiesų ES, būdama vienas iš stambiausių pasaulio ekonominių blokų, yra ir tarp didžiausių šių išteklių naudotojų.

Gamtos išteklių naudojimas daro įvairų poveikį aplinkai. Europos Komisija pabrėžia, kad aplinką tausojančios ekonomikos augimas negali būti užtikrintas paprasčiausiai mažinant naudojamų išteklių kiekį. Naujosioms ES valstybėms narėms vis dar reikia sukurti naują infrastruktūrą, pavyzdžiui, būstus ir ilgalaikio vartojimo prekes, tad jos yra pasiryžusios didinti vartojimą, kad galėtų stiprinti vystymąsi. Komisija pažymi, jog tas pats pasakytina ir apie sparčiai augančias ekonomikas, tokias kaip Kinija ir Indija.

Pasak ES vykdomųjų institucijų, gamtos išteklių naudojimo tonažas iki 2050 m. pasaulyje išaugs keturgubai, o esant tokiems eikvojimo tempams neįmanoma patenkinti paklausos vien tik „grynosiomis“ žaliavomis.

Vienas iš naudojamų gamtos išteklių poveikio aplinkai aspektų yra didėjantis atliekų kiekis. Kiekvienas europietis per metus „pagamina“ 500 kg buitinių atliekų. Nors gerokai padidėjo atliekų perdirbimo apimtys, jų kiekis nemažėja, nes daugėja gyventojų ir gerėja pragyvenimo lygis (EurActiv 10/03/09). 

Komisija nori, kad Europa siektų atsieti ekonominį augimą nuo poveikio aplinkai, tokio kaip išteklių, reikalingų visuose ekonomikos sektoriuose, naudojimas. Pasak ES vykdomųjų institucijų, reikia naudoti mažiau išteklių ir stengtis iš kuo mažesnio jų kiekio gauti kuo daugiau naudos.

Politikos pagrindai – suskaidytas landšaftas

Yra dvi ES lygio strategijos, susijusios su atliekų tvarkymu:

·Tvaraus gamtos išteklių naudojimo strategija (2005 m.), kuria siekiama sumažinti naudojamų išteklių augančioje pasaulinėje ekonomikoje poveikį aplinkai;

·Teminė strategija dėl atliekų prevencijos ir perdirbimo (2005 m.), kuria siekiama padėti Europai tapti atliekas perdirbančia visuomene, besistengiančia ne kaupti atliekas, o naudoti jas kaip išteklius.  

Be to, neseniai peržiūrėtoje Atliekų pagrindų direktyvoje (WFD) nustatoma „atliekų hierarchija“ ir pateikiamas naujas požiūris į atliekų tvarkymą išskirtinį dėmesį skiriant prevencijai. Pavyzdžiui, ES valstybės narės iki 2014 m. yra įpareigotos numatyti specialias atliekų prevencijos programas. Direktyva taip pat siekiama paskatinti pakartotinį atliekų naudojimą bei perdirbimą, o jų išmetimas laikomas tik paskutine išeitimi.

Atliekų pagrindų direktyvą papildo konkretūs teisės aktai dėl nuotekų bei elektros ir elektroninės įrangos atliekų, taip pat teisės aktai, reglamentuojantys atliekas, susidarančias iš pakuočių, kasybos bei baterijų. Kitos sritys apima transportavimo ir apdorojimo operacijas, tokias kaip atliekų deginimas.

Europos Sąjungos siekis judėti atliekas perdirbančios visuomenės link yra platesnės strategijos ir politikos dėl Tvaraus vartojimo ir gamybos, kuria siekiama padidinti verslo potencialą aplinkosaugos iššūkius paverčiant ekonominėmis galimybėmis ir kartu pateikiant „geresnį pasiūlymą“ vartotojams, dalis.

Be to, bloko Integruota gaminių politika siekiama sumažinti gaminių poveikį aplinkai per visą jų gyvavimo ciklą – nuo gamtos išteklių išgavimo, jų modeliavimo, gamybos, surinkimo, rinkodaros, platinimo, pardavimo ir naudojimo iki jų galutinio – kaip atliekų –  pašalinimo.

Atliekų, išvežamų į sąvartynus, kiekio mažinimas yra svarbus ES politikos, siekiančios pagerinti išteklių naudojimą, elementas.

PROBLEMOS

Teisės aktų daugybė, bet jie įgyvendinami nepakankamai.

Viena iš ES problemų yra nuolatinis neatitikimas Europos teisės aktams, reglamentuojantiems atliekas.

Neseniai paskelbtame Europos Komisijos komunikate dėl ES aplinkosaugos teisės įgyvendinimo pažymima, jog kai kurioms valstybėms narėms vis dar reikia „nutraukti neteisėtą sąvartynų eksploatavimą, sukurti tinkamus atliekų tvarkymo infrastruktūros tinklus, užkirsti kelią neteisėtam atliekų transportavimui ir didinti visuomenės informuotumą apie atliekų prevencijos, pakartotinio naudojimo ir perdirbimo tikslus“. Komisija taip pat ragina valstybes nares planuoti ir daugiau investuoti į miesto nuotekų surinkimą ir valymą.  

ES Jungtinio tyrimo centro (JRC) studijoje dėl komunalinių atliekų tvarkymo ciklo pažymima, jog siekiant įveikti „finansinius, techninius ir psichologinius atskirai surinktų atliekų perdirbimo barjerus“ reikia kur kas daugiau iniciatyvų. 

Neseniai paskelbtoje Europos aplinkos agentūros (EEA) studijoje dėl komunalinių atliekų perdirbimo lygio teigiama, jog visos senosios ES valstybės narės ir beveik visos naujosios per pastaruosius dešimt metų vis daugiau perdirba komunalinių atliekų. Tačiau ir toliau išlieka didžiuliai perdirbamų kiekių skirtumai. Tyrimas rodo, kad aukščiausias atliekų perdirbimo lygis (daugiau negu 50 proc.) yra Belgijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose, o žemiausias (mažiau negu 11 proc.) – Lietuvoje, Lenkijoje ir Slovakijoje.

Stiklas, popierius, kartonas, plastikas ir metalas paprastai laikomi ES perdirbamų atliekų pagrindu, tačiau atrodo, jog yra galimybių gerinti ir biologinių atliekų perdirbimo rodiklius. Biologinės atliekos sudaro apie 30-45 proc. visų kietųjų Europos komunalinių atliekų, tačiau didžioji jų dalis atsiduria sąvartynuose arba deginimo krosnyse. O deginant biologines atliekas sunaudojama labai daug energijos, kadangi jų pagrindinė sudedamoji dalis yra vanduo, tad norint, kad šios atliekos sudegtų, reikia labai aukštos temperatūros.

Perdirbančios visuomenės pranašumai

Pakartotinis žaliavų naudojimas, perdirbimas ir utilizavimas teikia naudos tiek aplinkai, tiek ekonomikai.

Komisijos nuomone, nauda aplinkai apima:       

·Sąvartynų ir deginamų atliekų sumažinimą;

·Pirminių gamtos išteklių naudojimo, o kartu ir CO2 emisijų sumažėjimą, kadangi grynųjų medžiagų gavyba yra daug energijos ir iškastinio kuro naudojantis procesas. Pavyzdžiui, aliuminio gamybai iš perdirbtų medžiagų reikia 85 proc. mažiau energijos, negu jo gamybai iš pirminių žaliavų; 

·CO2 emisijų sumažėjimą dėl mažesnio deginamų atliekų ir atliekų sąvartynuose kiekio;

·Geresnį gamtos išteklių, arealų ir miškų išsaugojimą, kadangi perdirbimas mažina medienos, vandens, mineralų ir kitų žaliavų poreikį;

·Kokybišką kompostą dirvožemiams iš perdirbtų biologinių atliekų.

Be to, investavimas į atliekų tvarkymą ir perdirbimą atliekų problemą gali paversti ekonominėmis galimybėmis. Jos, pasak Komisijos, apima:

·Sumažėjusią energijos paklausą iš įvairių pramonės sektorių;

·Biologinių atliekų naudojimą energijos gamybai (pavyzdžiui, biodujų ir etanolio), tuo mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro ir gerinant ES vidaus energijos tiekimą (EurActiv 21/10/08). Atliekos sąvartynuose būna anaerobiškai suskaidomos ir šitaip išsiskiria dujos, vadinamos sąvartyno dujomis. Beveik 50 proc. sąvartyno dujų sudaro metanas, kuris yra ir gamtinių dujų sudedamoji dalis. Šios dujos gali būti deginamos ir traktuojamos kaip atsinaujinančios energijos šaltinis elektrai ir šilumai gaminti;

·Sumažėjusią energijos paklausą, o tai gali padėti sušvelninti pakilusių naftos kainų poveikį;

·Darbo vietų kūrimą, kadangi manoma, jog atliekų perdirbimas sukuria nuo penkių iki septynių kartų daugiau darbo vietų, negu jų deginimas, ir dešimt kartų daugiau darbo vietų, negu gabenimas į sąvartynus;

·Naujos vertės kūrimą pasitelkiant atliekų utilizavimą.

Nors EEA pažymi, kad perdirbimo rinkas neigiamai paveikė dabartinė ekonominė krizė, taip pat kad mažesnė atliekų žaliavos paklausa „gali trukdyti tolesniems teigiamiems pokyčiams, t.y. perdirbamų atliekų kiekio didėjimui ES“, tikimasi, jog perdirbimo sektorius sparčiai augs dėl didėjančių gaminių kainų.

Gyvavimo ciklu paremto požiūrio link

Komisija mano, jog ES „atliekas turi traktuoti kaip išteklius“. Tai apima ir požiūrį, paremtą gyvavimo ciklu, ir atliekų politikos įgyvendinimą, ir atliekų perdirbimo bei naudojimo didinimą, kadangi tai yra „ypatingas ekonominis potencialas“.

ES vykdomosios institucijos Europos, kaip perdirbančios visuomenės, link siekia judėti „plėtodamos bendrus aplinkosaugos reikalavimus dėl atliekų perdirbimo ir leisdamos laisviau judėti naudojimui skirtoms atliekoms“ tarp 27 ES valstybių narių.

Komisija teigia, jog vien tik valstybių narių veiksmai padarytų vidinę atliekų perdirbimo rinką „neveiksnią“ ir darytų žalą kitiems atliekų tvarkymo būdams, o tai sukeltų „didelių ekonominių nuostolių“.

Pasak Komisijos Jungtinio tyrimų centro, atliekų tvarkymo politika gali būti kur kas efektyviau įgyvendinama ES lygiu, kadangi skiriasi geografinės sąlygos, o naudos ir poveikio įvairovę regioniniu/pasauliniu mastu yra sudėtinga suvokti vietos lygmeniu. Tačiau į poveikio skirtumus vietos lygmeniu, susijusius su įrenginių buvimo vieta ar vietiniais šilumos ar komposto poreikiais, taip pat reikia atsižvelgti.

Be to, norint sukurti bendrus ES atliekų tvarkymo standartus, rekia sukurti atliekų naudojimo rinką. Šiais bendrais standartais turėtų būti nustatyti tinkamiausi dabartinio atliekų srauto tvarkymo metodai, emisijos iš atliekų tvarkymo procesų ribos, taip pat išgautų medžiagų kokybės reikalavimai.

Finansinių lengvatų poreikis, technologinė pažanga

Komisijos teigimu, siekiant atsieti aplinkos būklės prastėjimą nuo ekonominio augimo, būtina tiek technologinė pažanga, tiek finansinės priemonės.

Keletas suinteresuotų šalių taip pat ragina imtis finansinių priemonių tam, kad būtų daugiau perdirbama atliekų. Tokios priemonės apima arba mokesčių didinimą, arba mokesčio piliečiams ir įmonėms įvedimą už įvairių atliekų perdirbimą. Tai galima padaryti nustačius konkrečias kainas šiukšlių maišams – maišai, kuriuose yra perdirbamosios medžiagos, galėtų būti pigesni nei tie, kuriuose atliekos yra maišytos. Kalbant apie verslą, tai kai kurios NVO ragina įvesti 100 proc. gamintojo finansinės atsakomybės principą. 

„Individualios gamintojo atsakomybės“ principas yra didelių nesutarimų  objektas. Kai kuriomis strategijos dalimis siekiama sumažinti bendrą gaminio poveikį aplinkai padarant  jo gamintoją atsakingų už visą gaminio gyvavimo ciklą, o ypač už surinkimą, perdirbimą ir galutinį sunaikinimą.

Viena iš galimų sprendimo sudedamųjų dalių gali būti reikalavimas, kad valdžios institucijos, vykdydamos viešuosius pirkimus, atsižvelgtų  į gaminių, tokių kaip popierius ar elektros įranga, perdirbamumą. Taip pat gali būti taikomas diferencijuotas PVM mokestis – popieriui iš pirminių žaliavų jis galėtų būti didesnis negu perdirbtam.

Be finansinių paskatų, tam tikras vaidmuo tenka ir mokslo bei tyrimų ir plėtros studijoms. Tai į pagalbą galima pasitelkti pereinant prie veiksmingesnio pakartotinio žaliavų naudojimo, o pirmiausia – apskritai užkertant kelią generuoti atliekas. Pavyzdžiui, nano-technologijos gali būti pritaikytos nuotekų valymui.

Be to, galima ieškoti pigesnių atliekų tvarkymo būdų negu sąvartynai ar jų deginimas. Nustatyti bendrus standartus yra laikoma svarbiausiu dalyku siekiant padidinti ES perdirbimo rinkas.

NUOMONĖS

Europos Komisijos tvarios gamybos ir vartojimo padalinio vadovas Klausas Kiogleris (Klaus Koegler) sakė, jog atliekų tvarkymas gali prisidėti prie neigiamo poveikio aplinkai mažinimo. „Tai galima padaryti generuojant mažiau atliekų, o esamas atliekas naudojant daug efektyviau. Kad tai pasiektume, žinoma, reikia efektyvinti pakartotinį atliekų naudojimą, perdirbimą ir energijos iš jų gavimą.“  

Komisijos Aplinkos departamento direktoriaus pavaduotojas Joas Delbeke (Jos Delbeke) sako, jog „net dvi dekadas aktyviai kūrus teisės aktus“ biologinių atliekų perdirbimas vis tiek nevyksta. „Turime pripažinti, jog mūsų aplinkos direktyvų įgyvendinimo rodikliai nėra geri, tad atsakas į problemą pirmiausia būtų  geresnis esamų teisės aktų įgyvendinimas“, kalbėjo jis.  

J.Delbeke taip pat pridūrė, jog kliūtys turi būti aiškiai nustatytos, taip pat apsvarstytas galimas pramonės indėlis bei technologijų ir specialiųjų priemonių namų ūkiams bei verslui vaidmuo. 

Vokietijos federalinės aplinkos ministerijos valstybės sekretorė Astrida Klug (Astrid Klug) teigia, jog šalių, turinčių modernias sistemas, yra tik keletas, o dauguma turi daug erdvės tobulinti  atliekų tvarkymą. „Apie 30–40 proc. namų ūkių atliekų sudaro biologinės atliekos, jos taip ir lieka nepanaudotos ir atsiduria sąvartynuose“, kalbėjo ji ir ragino, kad rinkti atskirai biologines atliekas būtų  privaloma.

Biologinių atliekų tvarkymas gali gerokai prisidėti prie valstybių narių klimato tikslų pasiekimo, „mes neturėtume užsimerkti prieš aplinkai naudingą bioatliekų naudojimą, galintį pagerinti dirvožemio kokybę, biologinę įvairovę ir anglies dvideginio kiekį dirvoje. Energija neturėtų būti vienintelis reikalavimas“, teigė ji.

Lukas Vankeris (Luc Vancker) iš Flandrijos Atliekų tvarkymo agentūros pažymėjo, kad „biologinės atliekos, nepatenkančios į sąvartynus, nebūtinai yra gerai tvarkomos“ ir nesugebėjimą naudoti biologinių atliekų apibūdino kaip „pražiopsotą galimybę“.  

 Pasak Jungtinių Tautų  aplinkos programos (UNEP), norint atsieti ekonomikos augimą nuo aplinkos būklės blogėjimo, „reikia, kad gamintojai keistų kūrimo, gamybos ir rinkodaros procesus“. Vartotojai, rinkdamiesi prekes, taip pat turėtų atsižvelgti į aplinkos bei socialinius aspektus, o ne vien į kainą, patogumą ir kokybę.

Reaguodama į ekonomikos sulėtėjimą bei klimato ir aplinkos krizę, Jungtinių Tautų aplinkos programa inicijavo Naują globalų žaliąjį susitarimą, kurio tikslas – kad ekonomika po recesijos vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu atsikurtų tvari, taip pat augimo skatinimas, darbo vietų kūrimas ir kova su skurdu. 

Nors Naujajame susitarime pripažįstama naudojamų žaliavų efektyvumo ir atliekų tvarkymo svarba „žaliajai“ ekonomikai, vis dėlto teigiama, jog „minėtos priemonės arba negali pasiūlyti „greitų pergalių“, arba „minėtų procesų išmanymas ir technologijos dar nėra taip įsišakniję ir žinomi, kad supaprastintų valdymo rizikų valdymą“.

Iniciatyva skatina vyriausybes „priimti teisės aktus, kurie leistų suvienyti šios srities išorės lėšas, kad atliekų tvarkymo ir perdirbimo sektorius taptų „labai pelningas ir imlus dabui verslo sektorius“, apimantis saugų ir švarų atliekų tvarkymą, saugojimą ir šalinimą, taip pat skatintų  atliekų mažėjimą, pakartotinį naudojimą ir perdirbimą.

Visuomeninė organizacija Europos aplinkosaugos biuras (EEB) pažymi: „Nepaisant dešimtmečius trunkančių darninimo pastangų , turbūt nėra kitos  aplinkosaugos politikos srities, kur būtų tokie dideli nacionalinių politikų skirtumai, kaip atliekų sektoriaus politika. Taip yra dėl didelių kultūrinių skirtumų, lemiančių atliekų klausimo sprendimo būdus. Atliekų klausimas stipriai asocijuojamas su kasdiene veikla, vartojimo elgsena ir gyvenimo būdu.“  

EEB tiki, kad individuali gamintojų atsakomybė yra „galingas įrankis“ siekiant strateginių ES tikslų, skirtų skatinti efektyvų išteklių naudojimą bei atliekų tvarkymą. Tai „pagrindinė priemonė skatinti gaminių inovacijas“, stiprinanti paskatas kurti ekologiškus gaminius, gerinti įmonių patikimumą ir reputaciją, didinti verslo plėtros galimybes ir partnerystę bei dialogą su pagrindinėmis suinteresuotomis šalimis. 

NVO primygtinai rekomenduoja, kad šis modelis būtų taikomas rengiant vėlesnius  ir peržiūrint esamus teisės aktus, reglamentuojančius atliekų tvarkymą.

EEB siūlo geriau išnaudoti nacionalines atliekų prevencijos inovacijas , tokias kaip „ekologijos mokesčių reformos, gamintojų atsakomybė, ekologinių produktų politikos, cheminių medžiagų kontrolės politikos, griežti surinkimo, perdirbimo, tvarkymo ir saugaus šalinimo reikalavimai bei informacinės priemonės“, siekiant suderinti ekologinius ir vidaus rinkos tikslus ilgalaikėje perspektyvoje.

„Valstybės narės turėtų pasinaudoti galimybe sistemingai formuoti atliekų prevencijos politiką nacionaliniu lygmeniu, o Komisija neturėtų per daug riboti tokių iniciatyvų, vidaus rinkos tikslams suteikdama pranašumą prieš aplinkosaugos tikslus“, teigia EEB,  taip pat priduria, jog „Komisija linkusi perkelti atliekų tvarkymo atsakomybę valstybėms narėms, nes pačios jos turi mažai galimybių imtis veiksmų, kadangi jie prieštarautų vidaus rinkos principams.“

EEB taip pat mano, kad jaučiamas didelis nusistatymas prieš gamintojų atsakomybės sistemas dėl paprastesnio ir pigesnio būdo – atliekų deginimo.

Miestų ir regionų atliekų perdirbimo ir tvaraus išteklių valdymo asociacija (ACR+) pažymi, kad persvarstytoje ES atliekų pagrindų direktyvoje nepažymima, jog valstybės narės turėtų skatinti atskirai rinkti atliekas. „Perdirbimui šiuo metu nėra numatyta jokių ekonominių priemonių. Mums reikia teisinių įsipareigojimų dėl atskiro atliekų rinkimo, kad galėtume sukurti tikrą atliekas perdirbančią rinką ir visuomenę“, teigia asociacija.

Pasak ACR+, pagrindiniai keliai atliekas perdirbančios visuomenės link yra atskirai renkamų atliekų įsipareigojimai, perdirbimo normos su šimtaprocentine gamintojų atsakomybe, deginimo ir sąvartynų mokesčiai ar jų uždraudimas, „žalieji“ viešųjų pirkimų kriterijai, „mokėk už tiek, kiek išmeti“ sistema, diferencijuotas PVM, keitimasis geromis praktikomis bei vietos ir regioninių valdžios institucijų ekologinio vartojimo skatinimas.

ACR+  prezidentas Žanas Pjeras Hanekartas (Jean-Pierre Hannequart) teigia, jog yra labai svarbu nustatyti sąryšį tarp sumokėtų mokesčių ir perdirbto atliekų kiekio, kad būtų galima nustatyti tikslias atliekų tvarkymo sąnaudas.  Pasak jo, peržiūrėtoje ES atliekų pagrindų direktyvoje padidinta gamintojų atsakomybė apima daugelį aspektų, tačiau nenustato aiškios finansinės atsakomybės. Ž. Hanekartas sako, jog ji taip pat suteikia galimybę valstybėms narėms rinktis iš įvairių įsipareigojimų , taip pat pažymi, kad direktyvoje „nėra nieko privalomo“.

Ž. Hanekartas teigia, jog esami ES teisės aktai dėl atliekų perdirbimo numato keletą tikslų, susijusių su pakuočių atliekomis, elektros ir elektroninės įrangos atliekomis bei atliekomis iš baterijų ir automobilių, tačiau „šito akivaizdžiai nepakanka“, tad , pasak jo, reikia numatyti aiškias ekonomines priemones, skatinančias perdirbimo augimą. „Pati efektyviausia priemonė būtų atliekų sąnaudų didinimas keliant deginimo ir sąvartynų mokesčius. Tai būtų paskata vystytis perdirbamajai pramonei. Valdžios institucijos taip pat turėtų nustatyti „mokėk už tiek, kiek išmeti“ principu pagrįstas sistemas, skatinančias pačius namų ūkius prisidėti prie perdirbimo, kadangi yra kur kas paprasčiau iš karto mesti skirtingas šiukšles į skirtingas talpyklas, nei jas paskui rūšiuoti. Atskiras atliekų rinkimas taip pat gerina ir atliekų kokybę“, apibendrina Hanekartas.

Organizacijos Europos komunalinės atliekos (Municipal Waste Europe), atstovaujančios nacionalinėms viešosioms atliekų asociacijoms, generalinė sekretorė Gunela Klingberg (Gunnel Klingberg) sako, jog ES atliekų hierarchijos ir atliekų tvarkymo sistemos turėtų atsižvelgti ir į vietos sąlygas. „Šiuo klausimu nereikia leisti jokių ES teisės aktų“, teigia jis.

Pasak jos, valstybės narės ir savivaldybės jau prisiima atsakomybę už atliekas perdirbančios visuomenės kūrimą, o išbaigtai atliekų tvarkymo sistemai reikia daug įvairių apdorojimo operacijų atsižvelgiant tiek į atliekų rinkimą, tiek į galutinio produkto naudojimą.

Europos savivaldybių ir regionų taryba taip pat pažymi, kad vietinės ir regionų valdžios institucijos yra didžiąja dalimi atsakingos už ES teisės aktų, reglamentuojančių atliekų tvarkymąą, įgyvendinimą, todėl „nori būti tikros, kad didelės vidutinio ir ilgojo laikotarpio investicijos užtikrins kokybišką atliekų tvarkymą“.

Europos savivaldybių ir regionų taryba yra už stiprią vidaus rinką bei kokybiškus gaminius iš pakartotinai naudojamų ar perdirbtų atliekų, tad palaiko griežtus minėtų gaminių kokybės standartus.

ES energijos iš atliekų jėgainių konfederacija (CEWEP) pabrėžia palaikanti atliekų hierarchijos principą ir didesnę pirmenybę teikia atliekų prevencijai, pakartotiniam naudojimui ir perdibimui, o ne atliekų deginimui. Tačiau konfederacija taip pat pažymi, kad visuomet atsiras atliekų, kurių neįmanoma pakartotinai naudoti ar perdirbti dėl techninių, higienos ar ekonominių priežasčių, tad šias atliekas geriau paversti energija deginant (energija iš atliekų), negu siųsti į sąvartynus. „Tuo galima pakeisti iškastinį kurą, kuris, priešingu atveju, būtų naudojamas energijai gaminti. Be to, energijos iš atliekų principas padeda išvengti metano emisijų iš sąvartynų, o jos turi dar didesnį poveikį globaliniam atšilimui nei CO2“. 

Konfederacija teigia, jog „ES valstybės narės, sėkmingiausiai sumažinusios savo priklausomybę nuo sąvartynų, to pasiekė derindamos aukštą perdirbimo lygį su atliekų deginimu (energija iš atliekų)“.

Europos vartotojų organizacija BEUC pareiškė susirūpinusi dėl gyvsidabrio, įeinančio į energiją taupančių lempučių sudėtį, perdirbimo. „Kadangi ekologišku principu sukurta namų apšvietimo priemonė padidins savo sudėtyje turinčių gyvsidabrio lempučių naudojimą, manome, jog yra būtina nustatyti teisinius reikalavimus technologijoms, susijusioms su gyvsidabriu lemputėse. Be to, parduotuvėse turėtų būti įrengti nemokami lempučių, savo sudėtyje turinčių gyvsidabrio, surinkimo punktai.“

BEUC taip pat teigia, jog išaugęs kompaktinių fluorescencinių elektros lempučių surinkimo ir perdirbimo procentas reiškia, jog vartotojams reikia pasiūlyti nesudėtingus sprendimus, kaip tai padaryti, ir ragina įsteigti surinkimo punktus parduotuvėse, panašius į baterijų surinkimo punktus, kad šių lempučių būtų surenkama kuo daugiau.

Vilijamas R. Dunkanas (William R. Duncan) iš lobistinės Tausaus išteklių naudojimo ir pakartotinio naudojimo asociacijos sakė: „Manau, kad beveik atėjo tas laikas, kai galime ekologinio poveikio sąnaudas įtraukti į gaminio kainą. Imkime dviejų automobilių pavyzdį. Vienas suvartoja mažiau degalų, mažiau teršia aplinką, todėl jam netaikomos rinkliavos. O antrasis yra didesnis, sunkesnis, tad į jo kainą įtrauktos aplinkosaugos sąnaudos“.

Kysas Vilenga (Kees Wielenga) iš FFACT Management Consultants sakė: „Didžioji dalis pramonės atliekų gali būti perdirbta. Taip pat nesudėtinga perdirbti 90–95 proc. statybos ir griovimo atliekų. Sudėtingiausios atliekos šia prasme yra tos, kurias sudaro namų  ūkiai, kadangi jos susideda iš daugybės įvairių medžiagų, produktų, todėl, norint ir toliau didinti jų perdirbimą, reikėtų sukurti gana sudėtingą sistemą“.

Straipsnis publikuotas EurActiv.com tinklapyje 2009 m. birželio 30d, atnaujintas 2010 spalio 6 d., tekstas originalo kalba: http://www.euractiv.com/en/sustainability/towards-a-recycling-society-linksdossier-188504 .