Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Skubios veiklos skyriaus vedėjo pavaduotojas Egidijus Pumputis, vienas iš Vystomojo bendradarbiavimo projekto „Parama Goro provincijos žemės ūkio plėtrai“ dalyvis,  savo patirtį Afganistane apibūdina kaip padėjusią sugriauti daugybę stereotipų ir savo spalvingą pasakojimą pradėjo nuo pirmųjų įspūdžių atvykus į Gorą  2010 m. 

“Pirmąkart  prieš dvejus metus atvykus į Afganistaną, Gorą,  labiausiai įstrigo “mėnulio karštovaizdis”. Ir žmonės, kurie dar vadinami smėlynų žmonėmis.

Po dvejų metų pirmąkart atkreipėme dėmesį į žalumą.  Net pradėjo galioti labai griežtos taisyklės, draudžiančios kirsti medžius, pasodintus parke.  Čagčarane išasfaltuota pirmoji gatvė, sumontuoti gatvės šviestuvai su saulės baterijomis. Šie pokyčiai įrodo, kad bendros lietuvių, amerikiečių ir japonų pastangos nenuėjo veltui.

Goro provincija yra tarsi viso Afganistano atspindys. Tai – centrinė šalies dalis, santykinai nedidelė provincija, esanti maždaug 2,5 km aukštyje.  Vasaromis čia itin karšta, žiemą – labai šalta.

Per Goro provinciją ir jos sostinę Čagčaraną teka Harirudo upė, atplukdanti  tirpstančių kalnų ledynų vandenis.  Ši upė ir maitina vietos žemdirbius  – pakrantėje žmonės sodina daržoves, jei nepritrūksta vandens, kai kur per metus įmanoma nuimti net kelis derlius. Gyvenantieji arčiau kalnų, kur gan menkai veikia drėkinimo sistemos ir labai retai lyja, gali apskritai likti be derliaus.  Sunkiausias laikotarpis – žiema, kuomet reikia šildytis. Medžių nėra, kurui naudojamos džiovintos gyvulių išmatos. 

Kaip ir įprasta musulmoniškose šalyse,  žemdirbių šeimos  – gausios, nuo penkių iki dešimties vaikų.  Šeimos galimybės pragyventi skaičiuojamas labai paprastai: vieną vaiką išmaitina vienas naminis gyvulys – ožka arba avis.

Bendras vaizdas atvykusiems pirmąkart atrodo sukrečiantis – aplink jokio žalio medelio, tik smėlis ir kalnai.  Atrodo, kaip apskritai įmanoma išgyventi tokiomis sąlygomis?

Kaip specialistą šokiravo maisto saugos neegzistavimas. Prekyba maistu vyksta tiesiog gatvėje,  pavyzdžiui priešais namus pakabinus parduodamą skerdieną. Tad nestebina ir bakterijų puokštė, su kuria susiduria praktiškai visi atvykusieji “, – pasakoja E.Pumputis.

Pagrindiniai lietuvių uždaviniai buvo mokyti vietos žemės ūkio specialistus, veterinarijos gydytojus, kaip kovoti su gyvulių pernešamomis užkrečiamomis ligomis, kaip kuo geriau panaudoti vietos dirvožemį apsirūpinimui maistu.  “Kiekvienas mūsų vizitas labai vertinamas vietos gyventojų. Kaskart atvykę teikiame  ir teorinę pagalbą – dalijame literatūrą, vedame mokymus, ir materialią – atgabename įvairios įrangos – nuo  žemės ūkio padargų iki mikroskopų, su kuriais apmokome kaip elgtis, apsaugos priemonių”, – vardija savo veiklą Goro provincijoje vykdęs maisto saugos ir veterinarijos specialistas.

Afganistaniečiai yra labai lankstūs, greitai pristaikantys prie besikeičiančių sąlygų, išties užgrūdinti karų ir neramumų.  Jie tikrai nėra angažuoti tam tikrais klausimais ir labai greitai mokosi. Vietos specialistai turi nemažai praktinės patirties, tačiau jaučiamas teorinių žinių stygius.  Be to, Goras susiduria ir su rimta protų nutekėjimo problema: gabesni žmonės bet kokiai galimybei pasitaikius stengiasi išvykti dirbti į kitas šalis ar bent į sostinę Kabulą.

E.Pumputis ir kiti lietuvių specialistai džiaugėsi girdėdami vietinių atsiliepimus, kad lietuvių buvimas įneša į tenykštį gyvenimą ramybės, bendravimas su projekto vykdytojais jiems yra tarsi laisvės gurkšnis.

Pagrindinį stereotipą, kurį sugriovė projekto dalyviai, buvo įsitikinimas, jog atvyksta į pavojingą šalį, kur bet kada gali būti nušauti, kad čia gyvena agresyvūs žmonės.  “Iš tiesų nuvykus ir bendraujant su vietos specialistais, supratome, kad tai – draugiški žmonės, kad žemdirbiai – ramūs ir taikūs, kaip ir kitur pasaulyje.  Žemės ūkyje nėra ir negali būti karo”, sako E.Pumputis.

5 dalykai, kurių galbūt nežinojote apie Afganistaną…

• Istorikai, geopolitikai Afganistaną vadina Azijos širdimi, o iki karo 1979 m. gausiai šalį lankę turistai dėl kalnuotų kraštovaizdžių  – Azijos Šveicarija.
• Nuo mūsų eros pradžios iki X amžiaus dabartinio Afganistano teritorijoje buvo išpažįstamas budizmas. 2001 m. buvo sugriautos VI–IV a. pr. m. e. statytos Budos statulos Bamiane, kurias UNESCO buvo paskelbusi pasaulinio paveldo paminklais.
• Šalies aukso amžiumi laikomas laikotarpis nuo 1919 m., nepriklausomybės nuo britų imperijos atgavimo, iki 1973 m., monarchijos nuvertimo.
• Džihado idėjos pradžia – 1979 m.  kaip atsakas į Afganistano sovietų okupaciją.  Visas musulmonų pasaulis buvo raginamas telkti jėgas ir skirti materialinę paramą šiam kariniam pasipriešinimui. Vėliau jis peraugo į pasaulinį džihadą ir nuo 1986 m. vadovaujant Osamai bin Ladenui – pasipriešinimą visoms vakarietiškoms liberalioms vertybėms galiausiai, nuo 1996 m.  svarbiausiu priešu pasirenkant JAV.
• Beveik 90 proc. moterų  Afganistane – neraštingos (vyrų – apie 55 proc.).

Parengė Austė Korbutė

Nuotraukos Egidijaus Pumpučio