Karolina Pomorska dalyvavo prie apskritojo stalo „Pasikeitimas ES pirmininkavimo patirtimi: Danija ir Vyšegrado šalys“, kurį surengė Slovakijos užsienio politikos asociacija lapkričio 30 d. Bratislavoje.

EurActiv.sk:  Iki 2010 m. buvo daug spekuliacijų, kad dabar Lisabonos sutartis gali pakeisti rotacinį pirmininkavimą. Jau kuris laikas matome, kad jas nustelbė euro krizės sukelti pokyčiai, jie pakeitė ne tik politikos prioritetus, bet ir institucinę sąrangą bei procesus. Taigi kaip jūs dabar apibūdintumėte rotacinio pirmininkavimo Europos Sąjungai vaidmenį?

Karolina Pomorska: Galėčiau tai paaiškinti remdamasi Lenkijos pirmininkavimo patirtimi, nes Lenkija pajuto visapusišką pirmininkavimo poveikį. Dabar, kai kalbame apie pirmininkavimo Europos Sąjungai reikšmę, turime atsižvelgti į tai, ar šalis priklauso, ar ne euro zonai. Lenkija nepriklauso, ir to poveikis akivaizdus – apie kai kurias sritis ji negalėjo nė prasižioti.

Be to, po Lisabonos sutarties pasirašymo įkurta Europos išorinių veiksmų tarnyba (EIVT), dėl to pirmininkavimas neteko daugelio išorinių prerogatyvų, aišku – ne visų. Šalis nepirmininkauja Politikos ir saugumo komitetui ir jo darbo grupėms. Dabar tai daro EIVT,  darbotvarkę  rengia taip pat EIVT. Sakyčiau, kad tai pažangu, nes sukuriama tvirtesnė tąsa ir institucinė atmintis, tačiau valstybės šiuo aspektu nukentėjo. Tokia pati padėtis ir dėl Europos Tarybos, nuolatinį šalių pirmininką joje pakeitė ministras pirmininkas ar valstybės vadovas.

Tačiau liko keletas svarbių sričių, kur pirmininkavimas išlieka reikšmingas. Pirmiausia, toliau pirmininkaujama nuolatinių atstovų komitetui II. Antra, pirmininkaujančioji šalis gana gerai žino, kur glūdi šalių narių interesai. Pavyzdžiui, išorės santykiuose esama daug sričių, kur jie kertasi su Bendrijos politika – aplinkos apsaugos, žemės ūkio, prekybos. Taigi net ten negalite nubrėžti aiškios linijos tarp EIVT ir pirmininkaujančiosios šalies, todėl joms tenka daug dirbti drauge. Be to, esama dar vienos priežasties, kodėl ES Aukščiausiosios atstovės darbas yra beveik neįmanoma veikla. Ji negali dalyvauti visur, todėl tapo įpročiu ją pavaduoti. Baronienė Ašton (Aston), pavyzdžiui, susitarė su ponu Sikorskiu (Sikorski) (Lenkijos užsienio reikalų ministru) dėl tam tikro darbų pasidalijimo. Jis dalyvavo kai kuriuose Europos Parlamento posėdžiuose su partneriais iš trečiųjų šalių, vyko į kai kuriuos regionus ir pan. Tai nėra vadovaujamasis vaidmuo, tik tam tikras darbo pasidalijimas.

Ar tikite, kad pirmininkaujančioji šalis turi įtakos ES darbotvarkei, kad ji nėra tik nuo jos nepriklausančių įvykių tvarkytoja?

Visų pirma jūs paveldite daugybę darbotvarkės klausimų iš anksčiau pirmininkavusiųjų šalių. Be to, turite atsižvelgti į krizines aplinkybes. Tačiau kiekviena pirmininkaujančioji šalis pasilieka kažkiek erdvės manevrui, čia galima nurodyti konkrečius pavyzdžius. Kita vertus, daug priklauso nuo šalies narės ambicijų, ar ji nori daryti įtaką, ar ne. Dėl užsienio politikos kažkas aiškiai pasakė – dabar turime EIVT, taigi mes tik remsime juos. Taip nutiko Belgijos atveju, tačiau net jie tapo aktyvūs, kai reikalas pradėjo suktis apie šalis, kuriose jie turėjo išskirtinių interesų, pavyzdžiui, jų buvusias kolonijas. O vėliau  buvo keletas labai ambicingų šalių, jos norėjo formuoti darbotvarkę, pavyzdžiui, Lenkija. Varšuva pareiškė: norėtume pasiekti pažangos Rytų partnerystėje, norėtume šnekėti apie priemonių finansavimą, koordinacines būstines ir pan. Bet, aišku, net tais klausimais jie glaudžiai bendradarbiavo su EIVT.

Ko gero, svarbu formuluoti pirmininkaujančiosios šalies prioritetus taip, kad jie atitiktų ilgalaikius ES interesus…

Taip, bet ir anksčiau nebuvo galima visiškai nepaisyti kitų šalių interesų. Net didžiosios šalys  narės žinojo, kad turi atsižvelgti į kitų siūlymus. Turite išmokti žaisti šį žaidimą – perkelkite savo pozicijas į centrą, siūlykite kolektyvinius sandorius ir pan.

Slovakija bus paskutinė Vyšegrado valstybė, kuri eis pareigas rotacinio pirmininkavimo metu, taigi ji galės remtis partnerių patirtimi, tiek teigiama, tiek neigiama. Slovakijoje vyks rinkimai prieš pat perimant pirmininkavimą; panaši padėtis buvo kitose Vyšegrado šalyse: Vengrijoje vyko rinkimai prieš pat perimant ES šturvalą, Čekijos Respublikoje pasikeitė vyriausybė įpusėjus jos kadencijai, Lenkijoje vyko rinkimai jos pirmininkavimo metu. Ar įmanoma apsaugoti pirmininkaujančiosios šalies vaidmenį nuo tokių vidaus politikos permainų?

Tai priklauso, kokio masto pokyčiai. Jei įsivaizduotume, kad Teisės ir teisingumo partija laimės rinkimus Lenkijoje, tai reikštų, kad visiškai pasikeis užsienio ir saugumo politikos prioritetai. Ir tai sukeltų suirutę. Kita vertus, daugumą pirmininkavimo reikalų tvarko administracija, o tie žmonės nesikeis. Jie tinkamai parengti ir liks savo vietose. Tačiau tie žmonės teisingai sako: „Reikia, kad mus remtų politikai, reikia, kad jie vyktų į Briuselį ir pirmininkautų taryboms, kurioms turi pirmininkauti“. Ir čia turite būti įsitikinęs, kad bus užtikrintas tęstinumas, nebus staigių prioritetų pokyčių, nes ES būtina viską aptarti iš anksto.

Krizė euro zonoje dar labiau sustiprino skirtumus tarp šalių, kurios norėjo ir galėjo labiau integruotis, ir šalių, kurios linko likti nuošalyje. Šios tendencijos tiek sustiprėjo, kad pradėta diskutuoti apie nuolatinę centro ir pakraščių architektūrą. Kaip tai gali paveikti pirmininkaujančiosios šalies vaidmenį?

Kaip minėjau, visada bus pranašumas, jei esate euro zonos narys, nes sėdite už stalo, prie kurio daromi sprendimai. Lenkija pasisakė prieš šią dviejų greičių Europą. Bet tikrasis pavojus kiltų, jeigu vykdytumėte su kuo nors išskirtinį bendradarbiavimą ir tas „kas nors“ pareikštų – „mes nieko daugiau neįsileisime“. Tačiau taip nevyksta.

Ar tebemanote, kad rotacinis pirmininkavimas reikalingas? Kokią pridėtinę vertę jis sukuria Europos Sąjungai?

Paklausėte apie naudą ES, tačiau aš linkčiau šnekėti apie naudą toms šalims, kurios pirmininkauja. Jau buvo atlikta daug mokslinių tyrimų šiuo klausimu ir pasitvirtino, kad pirmininkavimas veikia kaip Europą vienijantis veiksnys, jis padeda įtraukti visuomenę į debatus. O debatai reiškia demokratiją. Šiuo požiūriu pirmininkavimas yra vidinės svarbos reikalas.

Kalbant apie Lenkijos patirtį, ar pasikeitė visuomenės samprata apie ES?

Galbūt buvo galima nuveikti daugiau, tačiau vyko rinkimai, iškilo nauji prioritetai…Tačiau viešosios apklausos tyrimai rodo, jog baigiantis pirmininkavimui 63 procentai lenkų manė, kad Lenkijos tarptautinis įvaizdis pagerėjo. Kita vertus, 53 procentų nuomone, Lenkija nepasiekė daug, bet tai didžiąja dalimi lėmė netinkamas supratimas, kas laikoma geru pirmininkavimu – jūs negalite primesti savo nuomonės ar prioritetų kitiems. O 77 procentai žmonių pareiškė, kad pirmininkavimas nėra svarbus, nes sprendimus priima didžiosios šalys. Tačiau vėl turime neužmiršti, kad tai vyko pačiame krizės įkarštyje, kai stambieji žaidėjai posėdžiavo atskirai ir kitus kviesdavo procesui einant į pabaigą, taigi žmones liūdino, kad Lenkija buvo palikta užribyje.

Galbūt svarbu valdyti savo visuomenės lūkesčius…

Būtent, lūkesčių valdymas yra labai svarbu. Geriau būti kukliam ir pasirodyti gerai turint ribotas ambicijas, nei būti pernelyg ambicingam ir nusivilti, kad ko nors nepavyko pasiekti dėl objektyvių priežasčių.

Ir paskutinis, hipotetinis klausimas: ar manote, kad Lenkija turės dar vieną rotacinio pirmininkavimo galimybę, ar dėl Sutarties pakeitimų ateityje to neliks?

Tikiuosi, kad turės. Nes mes nesame supervalstybė, o rotacinis pirmininkavimas stiprina demokratiją, daro teigiamą poveikį, taigi gerai, jei šalims narėms suteikiama galimybė šiam „ypatingam indėliui“ ir jos gali aktyviai dalyvauti.

Biografijos faktai:

Karolina Pomorska – Kembridžo universiteto Politikos ir tarptautinių studijų departamento Marijos Kiuri mokslinės draugijos narė.

Karolina Pomorska dalyvavo prie apskritojo stalo „Pasikeitimas ES pirmininkavimo patirtimi: Danija ir Vyšegrado šalys“, kurį surengė Slovakijos užsienio politikos asociacija (2012 m. lapkričio 30 d. Bratislavoje).