APŽVALGA

Norint gauti didžiausią derlių mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis intensyviam žemės ūkiui reikia daug papildomų darbų ir lėšų, tokių, kaip drėkinimas, cheminės trąšos, pesticidai.

Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pokario metu vykusi „Žalioji revoliucija“ buvo liudininkė to, kaip trąšos keičia senovinius dirvožemio tvarkymo būdus, o herbicidai tapo sėjomainos alternatyva piktžolių augimui kontroliuoti.

Pramoninis ūkininkavimas, paremtas dideliais monokultūrų mastais, leido gerokai padidinti derlingumą ir sumažinti maisto produktų kainas, kartu užbaigė badavimo šimtmečius ir nuklojo kelią ekonominei ir socialinei raidai.  

Tačiau dabar, vis didėjant dirbamosios žemės plotams, pripažįstama, kad gamybos prieaugį lydėjo neigiamas poveikis aplinkai, keliantis grėsmę žemės ūkio ateičiai, kadangi intensyvios žemdirbystės būdui reikia daug gamtinių išteklių.

Iš tiesų, regis, intensyvios žemdirbystės neigiamų padarinių sąrašas vis ilgėja – dirvožemio blogėjimas, drėkinamų plotų druskėjimas, per didelė gruntinio vandens gavyba ir tarša, atsparumas pesticidams, biologinės įvairovės erozija ir t.t.

Žemės ūkis taip pat smarkiai pakenkė aplinkai dėl miškų iškirtimo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų bei kitų teršalų emisijų.

O pasaulio populiacijai ir toliau sparčiai augant, tokios tarptautinės organizacijos, kaip Jungtinės Tautos, atkreipia dėmesį į būtinybę smarkiai  didinti maisto gamybą. Tačiau taip pat pabrėžia, kad šis gamybos augimas turi būti pasiektas darant mažesnį poveikį aplinkai.

Pasak Europos Komisijos, norint išmaitinti pasaulį, iki 2050 metų pasaulio žemės ūkio gamyba turi išaugti dvigubai. Tačiau Komisija teigia, kad kartu vis didėjant konkurencijai dėl žemės tai turi būti daroma naudojant mažiau vandens, pesticidų ir mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

JT teigia, kad 2015–2030 m. maždaug 80 proc. reikalingo maisto gamybos augimo turi būti iš žemės ūkio intensyvinimo ir derliaus prieaugio.  

Tačiau pagrindinių maistinių pasėlių –  ryžių, kviečių ir kukurūzų – augimo normos vis mažėja. Pasak JT, metinis kviečių derliaus augimas sumažėjo nuo 5 proc. 1980 metais iki 2 proc. 2005 metais. O ryžių ir kukurūzų derliaus augimas tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo nuo 3 proc. iki 1 proc. 

EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) Žemės ūkio perspektyvoje 2011–2020 m. prognozuojama, kad pasaulinė žemės ūkio produkcija kasmet augs vidutiniškai po 1,7 proc. (praeitą dešimtmetį augimas buvo 2,6 proc.), o daugeliui kultūrų prognozuojamas dar lėtesnis augimas.

PROBLEMOS

Žemės ūkio produkcijos intensyvinimas prasidėjo kartu su Žaliąja revoliucija, skatinusia smarkiai didinti derlingumą ir mažinti maisto kainas, penktą ir šeštą dešimtmečiais.

Nors intensyvus ūkininkavimas neduoda naudos aplinkai, vis dėlto yra plačiai pripažįstama, kad didesnis našumas padėjo išvengti didesnių žemės plotų grūdinėms kultūroms, išsaugoti miškų ir krūmynų žemę nuo jų pavertimo  dirbamąja žeme siekiant išmaitinti vis gausėjančią pasaulio populiaciją.

Jei Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos ( United Nations Food and Agricultural Organisation – FAO) prognozės yra teisingos ir pasaulinė grūdų paklausa iki 2030 m. išaugs 50 proc., šį skirtumą, pasak ekspertų, teks kompensuoti didinant dabartinės žemės ūkio paskirties žemės derlingumą. Priešingu atveju dar daugiau žemės tektų paversti dirbamąja.

Kadangi žemės ūkiui liko nedaug žemės (neskaitant miškų, kurie turi būti saugomi dėl daugelio priežasčių), esamos žemės derlingumo didinimas atrodo priimtiniausia išeitis. Tačiau visi sutinka, kad bet koks tolesnis pasėlių našumo didinimas turi būti tvarus.

Tačiau vis dar išlieka klausimas, ar abu šiuos tikslus galima pasiekti tuo pačiu metu?

Didinamas ES žemės ūkio ekologiškumas

Europos Sąjungoje dalijant žemės ūkio išmokas vis labiau atsižvelgiama į aplinkosaugos reikalavimus. Aplinkosaugos reikalavimų atitikimas primą kartą buvo įvestas 2000 m., ES bendrosios žemės ūkio politikos reformos metu, ir buvo savanoriškas, o 2003 m. tapo privalomas.

2005 m. sausio mėn. ūkininkai, gaunantys bendrąsias išmokas ūkiui, turėjo atitikti įvairius aplinkos apsaugos vadybos reikalavimus bei standartus, kad būtų užtikrinta dirbamosios žemės „gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė“.

Europos Komisija įsitikinusi, kad mažai tikėtina, jog esamos BŽŪP „žaliosios“ priemonės sustabdys intensyvaus ūkininkavimo veiklos neigiamą poveikį aplinkai, ir teigia, kad turi būti nuveikta kur kas daugiau.

Būsimojoje ES žemės ūkio politikoje laikotarpiu po 2013 m. daugiau dėmesio bus skiriama biologinės įvairovės išsaugojimo, tvaraus ūkininkavimo skatinimo ir CO2 dujų išmetamo kiekio mažinimo tikslams. Remiantis dabartiniais pasiūlymais, kurie yra svarstomi Briuselyje, 30 proc. tiesioginių išmokų bus duodama su „žaliųjų“ priemonių naudojimo sąlyga.

Mokslo tyrimai ir technologijų plėtra – „didesni gamybos kiekiai su mažiau išteklių“

Komisijos siūlomame biudžete tyrimams taip pat skiriamas labai daug dėmesio. Nors pastaruosius 20–30 metų žemės ūkio moksliniai tyrimai iš esmės buvo ignoruojami, pastarojo meto staigūs maisto kainų šuoliai išryškino būtinybę „gaminti daugiau mažesnėmis sąnaudomis“(„produce more with less“) ir kartu tausoti aplinką, gamybą derinti  prie besikeičiančio klimato.

Šiuo metu visam 2007–2013 septynerių metų laikotarpiui ES finansavimas žemės ūkio moksliniams tyrimams nesiekia 2 mlrd. eurų. Tačiau Komisijos pasiūlyme 2014–2020 m. biudžetui šią sumą siūloma padvigubinti. Iš viso „maisto saugumo, biologinės ekonomikos ir tvaraus žemės ūkio tyrimams ir inovacijoms“ 2014 m. prasidėsiančios bloko Bendrosios strateginės ES mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programos rėmuose skirta 4,5 mlrd. eurų. 

Be to, yra rengiama „Tvaraus ir našaus žemės ūkio Europos inovacijų partnerystės programa“ (European Innovation Partnership (EIP) on sustainable and productive agriculture) –  kaip dalis „ES 2020“ strategijos, siekiant „didinti našumą ir efektyvumą, užtikrinti tvarų išteklių valdymą ir paremti „gamybą daugiaumažesnėmis sąnaudomis“.

Žemės ūkio veiklos ekologiškesnės

Europai tik dabar prabudus ir supratus žemės ūkio tyrimų (kurių rezultatai gali būti pateikti tik ilgalaikėje perspektyvoje) svarbą, priemonės ūkininkavimą padaryti tvaresnį tampa neatidėliotinos. 

Trumpojo laikotarpio problemų pavyzdžių yra apstu – iškastinio kuro naudojimą, trąšas, vandens ir pesticidų naudojimą žemės ūkio sistemose reikės mažinti, kad būtų sušvelnintas jų poveikis aplinkai. Žinoma, visa tai turi būti pasiekta kartu didinant našumą.

·Tikslusis ūkininkavimas – daugiau mažesnėmis sąnaudomis

Šie du tikslai – tausoti aplinką ir kartu didinti našumą – atrodo prieštaringi. Tačiau yra būdų, kaip juos pasiekti nebūtinai naudojant daugiau trąšų ar pesticidų.

Vadinamojo „tiksliojo ūkininkavimo“ potencialas jau nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio traukė politikų dėmesį Europoje ir kitur pasaulyje. Tikslųjį ūkininkavimą sudaro technika, leidžianti ūkininkams geriau skirstyti išteklius, pavyzdžiui, sėklas ir trąšas, konkrečiuose pasėlių žemės plotuose atsižvelgiant į dirvožemio tipą, derlingumo lygius ir kitas charakteristikas.

Pagrindinis tikslas yra padidinti derlingumą kartu optimaliai naudojant išteklius ir mažinant neigiamą poveikį aplinkai.

Tikslusis ūkininkavimas taip pat gali apimti pažangiųjų technologijų taikymą, įskaitant GPS, IRT, radarus ir jutiklius tam, kad trąšos ir pesticidai skirtingais kiekiais būtų paskirstyti ten, kur jų labiausiai reikia. Kaip pavyzdį galima paminėti chlorofilo jutiklius, padedančius kontroliuoti azoto normą.  

Užtikrinimas, kad naudojamos trąšos ir pesticidai tenkina konkrečius tam tikros vietos dirvos ir pasėlių poreikius, gali padėti gerinti vandens kokybę, kadangi leistų išvengti šių medžiagų dubliavimosi ir pernelyg didelių kiekių, taip pat sumažintų jų nuotėkį ir nuplovimą nuo paviršiaus.

2009 m. ES direktyva dėl tausaus pesticidų naudojimo siekiama minimizuoti pesticidų keliamą riziką žmonių sveikatai ir aplinkai. Šioje direktyvoje prašoma valstybių narių įgyvendinti Integruoto kenkėjų valdymo (Integrated Pest Management – IPM) praktikas, kurios apima ir plėšrūnų bei parazitų deriniotaikymą, taip pat augalų biotechnologijas kartu su cheminėmis priemonėmis siekiant spręsti ligų, vabzdžių, piktžolių ir kitų kenkėjų problemas žemės ūkyje.

Be to, integruotas dirvožemio derlingumo valdymas sujungia organinių ir neorganinių trąšų naudojimą, kad padidėtų derlingumas ir kartu pagerėtų dirvožemio kokybė.

Neseniai paskelbtame 2003 m. ES Reglamento dėl trąšų vertinime pažymėta, kad dabartinės nuostatos visapusiškai neapima aplinkosaugos problemų. Todėl ES vykdomoji institucija planuoja iki 2012 m. pateikti naujo reglamento dėl trąšų pasiūlymą.

·Efektyvus vandens išteklių valdymas, sėjimas tarpueiliuose ir vertikalus ūkininkavimas

Ekspertai įsitikinę, kad, optimizavus trąšų ir pesticidų naudojimą žemės ūkyje, yra įmanoma vandens poreikį sumažinti 30–50 proc. renkantis vietoje paviršinio drėkinimo drėkinimą purkštuvais.

Dar vienas sprendimas, kurį galima pritaikyti nedelsiant, yra sodinimas tarpueiliuose, tai reiškia dviejų ar daugiau kultūrų auginimą toje pačioje žemėje, norint išnaudoti išteklius, kurie nebūtų pasisavinti auginant vieną kultūrą. Toks ūkininkavimo būdas gali padidinti bendrą žemės vieneto derlingumą ir sumažinti sąnaudas tam pačiam gamybos lygiui pasiekti. 

Vertikalus ūkininkavimas, kai augalai ar gyvūnai auginami dangoraižiuose, taip pat yra laikomas vienu iš ūkininkavimo miestuose būdų. Pasak Europos aplinkos agentūros, sutrumpinant atstumą „nuo ūkio iki lėkštės“ ir nenaudojant sunkiosios technikos galima sumažinti ir CO2 emisijas.

Intensyvusis žemės ūkis ir klimato kaita

Žinoma, nereikia pamiršti pasaulinio atšilimo, kuris dabar tapo kompleksine problema. Žemės ūkis skatina klimato kaitą, išleisdamas į atmosferą dviejų rūšių galingas šiltnamio efektą sukeliančias dujas:

·Metaną (CH4), atsirandantį gyvulių virškinimo proceso metu ir sandėliuojant gyvulių mėšlą;

·Azoto oksidą (N2O), atsirandantį iš organinių ir mineralinių azoto trąšų.  

Be šių tiesioginių žemės ūkio emisijų, agrochemikalų gamyba naudojant neatsinaujinantį iškastinį kurą taip pat sudaro nemažą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų dalį.

Pasak Europos Komisijos, ES žemės ūkio emisijos yra nedidelės ir vis mažėja. 1990– 2006 m., Komisijos teigimu, 27 ES šalyse minėto sektoriaus emisijos sumažėjo 20 proc. dėl „gerokai sumažėjusio gyvulių skaičiaus, efektyvesnio trąšų naudojimo ir geresnio mėšlo tvarkymo“. Šiuo metu emisijos iš žemės ūkio sektoriaus sudaro maždaug 9 proc. visų ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų.

Neseniai Stanfordo universtiteto atlikatas tyrimas parodė, kad padidėjusio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio dėl intensyvaus ūkininkavimo „nekompensuoja žemės konservavimas, jis tik izoliuoja anglies dioksidą vietinėse dirvose, savanose ir miškuose“. 

Pasėlių žemėje esantis anglies kiekis yra mažiausias iš visų žemės rūšių, išskyrus dykumas ir pusdykumes. Ir nors manoma, kad pasėlių žemės plėtra tuoj liausis, plėtimasis į atogrąžų miškus vis dar išlieka didelė problema.

Todėl dauguma mano, kad tvarios gamybos skatinimas yra vienintelė išeitis, kadangi alternatyvos – pavyzdžiui, didėjantis maisto importas iš Lotynų Amerikos – reikštų atogrąžų miškų kirtimą.

NUOMONĖS

ES aplinkos komisrasa Janezas Potočnikas (Janez Potočnik) sakė, kad šiandieninėje Europoje „galime matyti tiek neigiamą, tiek teigiamą žemės ūkio poveikį aplinkai. Intensyvi žemdirbystė gali užteršti vandenį ir dirvožemį [ir] pakenkti biologinei įvairovei, tačiau tradiciniai arba kai kurie kiti žemdirbystės metodai naudingi biologinei įvairovei, kraštovaizdžiui, dirvožemiui ir vandeniui išsaugoti“.  

Nors Bendroji žemės ūkio politika buvo pakoreguota, kad atspindėtų aplinkosaugos problemas, „vis dėlto dar galima daug tobulinti, ypač kalbant apie tai, kad į BŽŪP galima dar daugiau dėmesio skirti aplinkos apsaugai“, – sakė J. Potočnikas.  

ES žemės ūkio komisaras Dacianas Ciolosas (Dacian Cioloş) sakė: „Jaučiu, kad daugelis vyriausybių visame pasaulyje vis labiau suvokia poreikį gaminti daugiau pagal tvaraus ūkininkavimo praktikas. Šioje sudėtingoje ekonominėje padėtyje pagrindinė problema yra klausimas, kaip įtikinti ūkininkus padaryti šiuos svarbius gamybos sprendimus, kadangi jie nėra labai ekonomiškai patrauklūs žvelgiant iš trumpojo ir vidutinio laikotarpio perspektyvos“.  

Siekiant atsakyti į labiau aplinką tausojančios maisto gamybos iššūkius, Europos aplinkos agentūra paragino miestus plėtoti „gyvas valgomųjų augalų sienas“. „Vertikalus ūkininkavimas galėtų padaryti žemės ūkį miesto gyvenimo atributu, padėti mažinti energijos vartojimą, anglies emisijas ir išteklių naudojimą maisto gamybai. Sutrumpinant atstumą „nuo ūkio iki lėkštės“ ir mažinant sunkiosios technikos poreikį vertikalus ūkininkavimas gali padėti mažinti CO2 emisijų kiekį“, teigia agentūra. 

„Miesto erdvių pertvarkymas, pritaikant jas žemės ūkiui, sumažins poreikį miškus versti dirbamąja žeme. Maistinės kultūros turi augti kuo arčiau stalo“, – sakė Europos aplinkos agentūros vadovė Žaklina Mak Gleid (Jacqueline McGlade).

Europos aplinkos agentūra taip pat nori padaryti galą vandens pereikvojimui, paplitusiam žemės ūkyje, priverčiant ūkininkus mokėti tikrąją kainą už viešai valdomas drėkinimo sistemas. Pasak agentūros, vandens apmokestinimas yra „pagrindinis mechanizmas“ siekiant, kad vanduo žemės ūkyje būtų naudojamas efektyviau ir skatinant ūkininkus vengti vandens švaistymo ir imtis tvaresnių būdų.

JT Maisto ir žemės ūkio organizacija pabrėžia, kad „tvarus ūkininkavimas turi pakeisti intensyvų žemės ūkį, jei 2050 m. teks išmaitinti 9,2 mlrd. dydžio pasaulio populiaciją“.

Organizacijos „Saugok ir augink“ ataskaitoje teigiama, kad nuo Žaliosios revoliucijos, vykusios prieš 50 metų, požiūris į žemės ūkį daugelyje šalių paskatino žemės blogėjimą, per didelį vandens vartojimą ir atsparumą pesticidams. Todėl Maisto ir žemės ūkio organizacija ragina rinktis „naują kryptį, paremtą mažesniu vandens kiekiu, kryptingesniu pesticidų naudojimu, cheminių trąšų keitimu mineralinėmis ir organinėmis bei platesniu aukšto derlingumo sėklų naudojimu įskaitant genetiškai modifikuotas veisles“.

Pasak Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, tikimasi, jog žemės ūkiui reikalingų žaliavų, pavyzdžiui, mineralinių trąšų, pesticidų, energijos ir vandens pirkimai kai kuriose naujosiose ES valstybėse narėse gerokai išaugs.

„Tai gali sukelti didesnę vandens taršos ir grėsmės biologinei įvairovei riziką, nors išteklius naujosios valstybės narės greičiausiai naudos ne taip intensyviai, kaip dauguma ES -15 šalių“, pažymėjo organizacija.

„Taip pat gali padidėti ekologinė grėsmė vandens ištekliams, ypač dėl to, kad ES-15 šalių drėkinamieji plotai  nuo 1990-1992 iki 2001-2003 m. padidėjo 7 proc., palyginti su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 8 proc. vidurkiu tuo pačiu laikotarpiu“, sako organizacija.

„Yara“, pirmaujanti mineralinių trąšų gamintoja, pripažįsta, kad netinkamas trąšų naudojimas gali turėti tam tikrą neigiamą poveikį dirvožemiui  –  sukurti maistingųjų medžiagų disbalansą. Tačiau kompanija teigia, kad tai gali būti išspręsta efektyviau naudojant trąšas ir tiksliai nustatant maistingųjų medžiagų poreikį pasėliams.

Viena iš tiksliojo ūkininkavimo priemonių yra įrenginys, vietoje matuojantis augalo azoto poreikį, tad pagal tai galima koreguoti azoto trąšų kiekius. „Nepakankamas fosforo, kalio arba sieros kiekis gali sumažinti azoto efektyvumą. O dažnas dirvos mėginių ėmimas suteikia duomenis apie faktinį maistingųjų medžiagų gavimą iš dirvožemio, taip pat trąšų poreikį“, sako kompanija.

Europos trąšų gamintojų asociacija pažymi, kad „48 proc. esamos pasaulio populiacijos yra išmaitinama tik dėl to, kad naudojamos mineralinės trąšos“, ir pabrėžia, jog, norint užtikrinti pakankamą maisto tiekimą augančiai pasaulio populiacijai,  „reikia gerokai padidinti derlingumą pasitelkiant modernius ir pasitvirtinusius ūkininkavimo metodus“. 

Kompanija aiškina, kad gerosios ūkininkavimo praktikos yra skirtos tam, kad būtų maksimaliai efektyviai išnaudoti ištekliai, tokie kaip trąšos ir dyzelinas traktoriams, kad būtų išlaikytos žemos ne tik maisto kainos, bet ir  šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos.

Frydhelmas Šmideris (Friedhelm Schmider) Eurpos pasėlių apsaugos asociacijos, vienijančios pagrindinius pesticidų gamintojus, generalinis direktorius, sakė, kad „būtent pasėlių apsaugos pramonės gaminiai– dažniausiai peikiami pesticidai – suteikia Europos ūkininkams galimybę maksimizuoti dirbamosios žemės ploto našumą ir išvengti miškų vertimo dirbamąja žeme“.

„Europoje biologinei įvairovei labiausiai grėsmę kelia natūralių buveinių vertimas žemės ūkio plotais“, – pažymėjo jis.

Copa-Cogeca, Europos ūkininkų organizacija, pabrėžia, kad augintojus, kurie stengiasi išsaugoti biologinę įvairovę, reiki už tai skatinti. „Žemės ūkio paskirties žemei „Natura 2000“  teritorijose ir didelės gamtinės vertės ( High Nature Value – HNV) žemės ūkio paskirties žemei, dažniausiai apibūdinamai kaip žemo našumo ir imli darbui, gresia rimtas pavojus“, teigia organizacija.

Dėl to, organizacija teigia, kad mokėjimai už ekosistemų paslaugas gali suvaidinti svarbų vaidmenį „skatinant ūkininkus vykdyti ir vystyti aplinkai nekenkiančius ūkininkavimo metodus ir šitaip padėti sustabdyti biologinės įvairovės nykimą“.

Ūkininkų lobistinė organizacija taip pat pasisako už „bendradarbiavimo visoje maisto grandinėje plėtimą“, kuomet tiek prekybininkai, tiek ir  maisto pramonės atstovai „įsitraukia į taikomuosius tyrimus ir tinklų kūrimą, siekiant pagerinti žinių kaupimą ir keitimąsi jomis“. Tai, pasak organizacijos,  būtų „lemiamas veiksnys siekiant nekenksmingo aplinkai intensyvaus žemės ūkio, kuris būtų produktyvus ir tuo pačiu efektyviai naudoti gamtinius išteklius bei mažinti poveikį aplinkai ir klimatui“.

Anot COPA-COGESA,pagrindinės priemonės sprendžiant ateities iššūkius žemės ūkyje apima: būtinų žinių ir įgūdžių teikimą ūkininkams, pasitelkus profesinius mokymus apie našumą ir aplinką tausojantį žemės ūkį; mokslinius tyrimus ir plėtrą, susijusią su inovatyviomis technologijomis bei valdymo praktikomis, skirtomis didinti vandens, energijos ir dirvožemio naudojimo efektyvumą;  paramą praktiniam novatoriškų sprendimų įgyvendinimui; gerai sumodeliuotą finansinio skatinimo sistemą, siekiant sumažinti poveikį aplinkai ir kartu užtikrinti ekonominį žemės ūkio ir agroverslo gyvybingumą, ir finansinę paramą BŽŪP rėmuose ir už jos ribų , kadangi BŽŪP nėra nei mokslinių tyrimų, nei klimato kaitos politika.

Neseniai Stanfordo universiteto atliktame tyrime Burnis (Burney) ir kiti rašo, kad „vis dar lieka neaišku, ar šiuolaikinis žemės ūkis gali suderinti agronomiją ir etiką, kad ateityje atitiktų ir ekologinius, ir žmogiškuosius poreikius. Šias diskusijas dar labiau komplikuoja didelės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos iš žemės ūkio gamybos bei žemės naudojimo pokyčiai.

Tačiau daroma išvada, kad intensyviai ūkininkaujant šiltnamio efektą sukeliančių dujų padidėjusio kiekio poveikio aplinkai „nekompensuoja žemės konservavimas, jis tik izoliuoja anglies dioksidą vietinėse dirvose, savanose ir miškuose“.

Straipsnis publikuotas EurActiv.com tinklapyje 2011 m. liepos 22 d., atnaujintas liepos 25 d., tekstas anglų kalba http://www.euractiv.com/en/cap/intensive-farming-ecologically-sustainable-linksdossier-506029?display=normal