Viskas taip atvira ir taip pat intymu. Didžiojo Getsbio romane ilsisi viena citata: mažuose vakarėliuose viskas taip atvira, o didžiuliuose pokyliuose taip intymu. Paradoksalu, bet gyveni tiek daug paradoksų ir sukeistų metaforų. Šiandien kalbam apie intymumą, bet jo nejaučiam. Frazės, parafrazės ir suklydimai. Kam atviroje visuomenėje reikia intymių prekių jei dauguma pamiršta ir apie elementarią intymią higieną? Sekso prekių parduotuvės, seksualus apatinis trikotažas, erotiniai kino filmai, necenzūruojamos sekso scenos ir suvaidintas intymumas. Iš ko mes mokokės intymumo? Iš suvaidinto kino? Kas išmokė mus mylėti, atrasti ir pažinti?

Kam reikalingos intymios prekės? Artumui? Nemokėdami vienas kito prisijaukinti žodžiai, imamės veiksmų. Intymūs žaislai ir žaidymai, nerealizuotos fantazijos ir paklydimai. Kiek intymumo tarp nepažįstamųjų ir kiek fantazijos tarp seniai susituokusiųjų? Sakoma aistra su laiku blėsta, o per trejus metus meilės hormonai visai išsivadėja. Ar dar įmano pakurstyti intymių santykių ugnį? Sekso prekių industrija ieško naujų kelių ir suaugusiųjų žaislų, kurie padėtų išgelbėti intymų poros gyvenimą. Vaistai, papuošalai ir viliojantis apatinis trikotažas. Kiek stimuliuojančių vaizdinių, kvapų ir garsų. Ar tikrieji žodžiai meistrai geba aprašyti tikrąjį intymumą? Kartais skaitai ir netiki. Viskas taip netikra, išgalvota ir perspausta.

Intymios prekės vitrinose ir prekybos centrų lentynose. Jų nepaslėpsi po užuolaidoms, visi žino, kur tokios prekės pardavinėjamos. Vis tik mes dar gėdijamės viešai ir atvirai jas pirkti. Kontraceptikai, prezervatyvai ir nėštumo testai, visa tai kas susiję su „pilkąja zona“, o greičiau „rausvąja“, taip intymu ir paslėpta. Ilgą laiką kontracepcija buvo draudžiama religinių dogmų. Šiandien mes nebepaisom religingumo, o vadovaujamės tik sava filosofija. Intymumas šiandien svarbesnis už religingumą, o gal jis tapo nauja religija?

Intymusis kinas, Patrice Chéreau filmas „intymumas“ nukelia mus į Londoną. Viename priemiesčio bute susitinka vidutinio amžiaus pora, visiški anonimai, bevardžiai, kurie kiekvieną trečiadienį, nuo 14-os iki 16-os valandos dalinasi vienas kito kūnais ir malonumais. Jokio prisirišimo, tik intymios prekės. Jie abu nepažino tikrojo, žodinio intymumo. Jiems nesvarbūs asmeninio gyvenimo įvykiai, o seksas jiems visiškai kasdieniškas. Jie kalbasi per kūną. Sulaukę malonumo viršūnės, apsirengia ir neatsisveikinę išsiskiria iki kito karto. Džėjus, kažkada buvo ištikimas šeimos tėvas ir vyras, bet kaip tose anekdotiškose situacijose išėjo cigarečių pirkti ir nesugrįžo. Nuo šiol jis gyvena kitaip. Kitaip, iki tos dienos kai kūnų sąjungos nebeužtenka.

Intymios prekės metamos iš šalį, prasideda tikrojo intymumo ir ryšio paieška. Pasirodo Džėjaus sekso partnerė turi sūnų ir vyrą, ji dirba aktore mėgėja. Nuo to laiko jos anonimiškumas pažeistas. Nuo to laiko du kūnai nebepatirs nei kūniškos nei dvasinio intymumo. Šiame filme brėžiama riba tarp kūniško ir dvasiško intymumo. Kas svarbiau? Kas mums šiame gyvenime svarbiau. Dar kartą užduodamas klausimas, ar egzistuoja seksas be meilės ir prisirišimo? Žinoma, kad egzistuoja, tačiau niekas negali suvaldyti žmogiškųjų emocijų ir prisirišimo troškimo. Sakomas, kad vyrai nejaučia jokio prisirišimo prie sekso partnerės. Ar tai tiesa? Ar moteriškos emocijos per stiprios ir ilgainiui supančioja vyrus. Tai vienas iš pamatinių žmogiškojo intymumo klausimų.Kiek mums svarbios emocijos? Intymumo ratas atsidaro ir vėl užsiveria. Jausmai kartais užgimsta iš atsitiktinių santykių, atsitiktinės aistros. Aplinkui mėtosi intymumo ženklai ir niekam jau nebesvarbu ar tu iš tikrųjų pažįsti šį žmogų.

Pagaliau Amelija susitiko Nino, o Nino Ameliją. Kai užuolaidos buvo užtrauktos, o kameros išjungto prasidėjo tikrasis gyvenimas, arba ilgos Amelijos sužadėtuvės. Taip romantiškai įsimylėję nugriautuose Paryžiaus bulvaruose, Nino ir Amelija dar ilgus metus draugavo. Tikriausiai mažoji svajotoja ir geroji samarietė laukė, kol jos pirštą papuoš sužadėtuvių žiedas. Taip, net ir tokia nesavanaudiška mergina, tikėjos sulaukti rimto įsipareigojimo ženklo. Gal jai būtų ištekę ir smilgos apsuktos apie kairės rankos bevardį pirštą? Bet kol Nino klaidžiojo po Paryžiaus metro nežinia ko ieškodamas, nes fotobūdėlių paslaptis jau buvo seniai įminta, žiedo svajotojai mylimajai jis nesurado. Toks tikras ir visai nesuvaidintas gyvenimas laukė poros kai filmavimo kameros buvo išjungtos.

Vis tik ši istorija išgalvota, kaip ir ta, kurią jums ruošiuosi (per)papasakoti. Tas pats režisierius Jean-Pierre Jeunet ir ta pati Amelija (Audrey Tautou). Šį kartą svajotoja ir kovotoja nubloškiama į pasaulinių karų chaosą. Jos herojė nuo vaikystė šlubuoja, bet jos mylinti širdis plaka stipriai. Pirmas pasaulinis karas smogia merginiai į paširdžius, jos sielos sužadėtinis iškviečiamas į tarnybą. Ir neaišku ar jis grįš gyvas, ar tik cinkuotam karste. Švyturyje užgimusi meilės istorija ir pirmi prisilietimai degtuko šviesoje. Kaip tobula ir paprasta susižadėti ir kaip sudėtinga laukti sugrįžtančio sielos sužadėtinio. Jos sužadėtuvių žiedas nubluko per tuos metus, bet ryžtas susigrąžinti mylimąjį nesumažėjo. Magiški susitikimai ir išsiskyrimai. Kaip koks Gabrielio Garcia Marquezo magiškasis realizmas. Meilė jai davė sparnus kad ji pakiltų, bet aplamdė juos, kad laiku nusileistų.

Kažkodėl atrodo, kad Audrey Tautou kiekvienam filme įsimyli, kartais laimingai, paslaptingai, o kartais per greit perdega. Ilgas sužadėtuves aktorė išgyveno ne tik karinėje, romantinėje juostoje, bet ir biografinėje dramoje apie Coco Chanel. Garsioji mados kūrėjai taip pat buvo amžina sužadėtinė, meilužė ir pamergė, bet niekados ji nebuvo teisėta žmona. Jos mylimieji krinta kaip lapai, nelemingo ir žudančio vėjo supurtyti. Sužadėtuvių žiedas nepuošia jos herojų rankų, o jei ir papuošia, tai tik laikinai. Ir vis tiek, ji tokia nepakartojimai tvirta ir žavi. Geroji samarietė, kuri sapnuoja subtilius ir gėlėtus sapnus. Visą širdį atidavusi meilei, ji laukia. Matilda ir Manekas, Nino ir Amelija, Chloé ir Colinas, Nathalie ir François… Dar daug gražių ir dažnai tragiškų meilės istorijų gali papasakoti Audrey. Jos herojės nebijo laukti. Tos ilgos sužadėtuvės ir vienišas pirštas, nepapuoštas net smilgomis. Taigi kokios gyvenimo istorijos pasakojamos tada kaip filmavimo kameros išjungtos. Jei alegoriškai pažvelgsim į santuokos ceremoniją kaip į kino filmą, o į sutuoktinių gyvenimą kaip į etapą po filmavimo, kokia liūdna buitis užgoš romantiką?

Filmavimo kameros išjungtos, o gal net nebuvo įjungtos? Laukiančios Amelijos likimo draugės ir seserys, žino, kad tas etapas iki vedybų yra pats gražiausias ir pats subtiliausias. Bet gyvenimas po tuoktuvių dar neištyrinėtas, nei vestuvių nei sužadėtuvių žiedas nieko nekeičia. Amelija lieka tokia pat svajotoja skraidančia virš žemės. Kad ir kokios ilgos būtų sužadėtuvės ar tas etapas iki jų, moterys dar turi kantrybės. Juk meilė kantri, maloninga ir visa pakelianti, net ir tą neišsenkantį laukimą. Kad ir kaip būtų sunku, Amelija jums linki tvirtybės. Jei klausimas dar neužduotas, nereiškia, kad jo taip ir neišgirsit, reikia tik magiškai ir realistiškai tikėti. Ar ilgos Amelijos sužadėtuvės dar tęsiasi?