Kiekvienam vertėjų biure turi būti speciali atmintinė su informacija, teisėmis ir pareigomis. Ši atmintinė skirta ne užsakovams, klientams, bet paties vertėjams. Jie privalo išmanyti savo teises ir pareigas. Svarbus dokumentas, kurį vertėjai privalo išmokti, tai autorinių teisių įstatymas. Jei vertėjai dirba savarankiškai ir nepriklauso jokiam vertimų biurui, jie vis tiek privalo laikytis šių įstatymų. Be atmintinės nei per žingsnį. Autorių teisių konvencija ir jų įstatymai pradėti kurti pagal Berno konvencijos nuostatus. Intelektinė nuosavybė,patentai ir kūrybos įteisinimas, suasmeninimas. Jei anksčiau niekas galvojo apie autorinių teisių pažeidimus, tai šiandien mes gyvenam nuolatinių, autorių konvencijos pažeidimų eroje.

Vagiama, perkuriama ir plagijuojama intelektinė nuosavybė

Profesionalūs vertėjai ir jų vertimo biuras privalo laikytis autorių konvencijos. Jei jų nesilaiko ir piktybiškai pažeidžia, jie baudžiami. Kaip sunku internetinėje erdvėje laikytis autorių konvencijos © ženklo neužtenka, reikia nuorodų, išnašų ir kitų intelektinę nuosavybę saugančių garantų. Internete sunku laikytis autorinių teisių įstatymo, čia viskas taip persipynę. Ypatingai sunku su web dizainu, fotografijomis ir kita virtualia kūryba. Kaip amerikiečių rašytojo. Chuck Palahniuk knygoje pasakyta, kai tave kankina nemiga, viskas atrodo kaip kopija, kopijos, kuri irgi kopija. Taigi internete mes kopijuojam, kooperuojam, plagijuojam ir visaip kaip perkuriam kitų intelektinę nuosavybę. Meno srityje yra toks fenomenas kaip apropriacija. Aproprijuotais galim laikyti ir pop meno kūrinius. Ar įmanoma aproprijuoti tekstus? Jei virtuali erdvė visiškai beribė, be taisyklių ir paribojimų, tai vertimo biuruose reikia elgtis teisiškai ir teisingai.

Ar vertėjas kuria intelektinę nuosavybę?

Vertimo biuras, tai savotiškas intelektinės nuosavybės lobynas. Ar tikrai vertėjus galime laikyti intelektinės nuosavybės kūrėjais? Ar jų išverstas tekstas jų pačių nuosavybė? Sunku išlaikyti autorystę verstame tekste, žinoma leidyklos užrašo jūsų vardą vidinėje knygos viršelio pusėje, tačiau visas dėmesys ne jūsų pastangoms, bet rašytojui. Ar kada jautėtės neįvertinti, juk skaitytojai dažnai žavisi rašytojo stiliumi, bet tiesa ta, kad tobulai svetimtaučio rašytojo stilių gali perteikti tik profesionalus ir kūrybingas vertėjas. Vertėjas kuria intelektinę nuosavybę. Visi sakiniai, žodžiai ir mintys, kuriuos sukūrė rašytojas ir išvertė vertėjas, priklauso abiem. Kodėl mes neįvertinam vertėjo pastangų, o tik žavimės idealiu, hemingvėjišku, rašymo stiliumi. Kartą teko skaityti Janet Fitch romaną „Baltasis Oleandras“. Kaip tada mane žavėjo rašytojos stilius ir mintys. Tiesa tokia, kad pripažinimo ir įvertinimo nusipelno ir vertėjas/a. Visai įdomu, kokias kitas knygas ta pati vertėja, o gal ir vertėjas išvertė. Pasirodo vertėjos net dvi Jūratė Žeimantienė, Inga Staišiūnienė. Moteriška literatūra ir tūrėtų būti verčiama moterų.Vis tik knygos „Keliautojo laiku žmona“ ir jos vertėjos Dalios Žukauskienė pastangos manęs taip nesužavėjo. Knygai trūko poetiškumo ir lyriškumo. Jokios idilės, tik grubi proza. Kažkodėl galvojau, kad moterys kuria intuityviai, galbūt tokiu principu ir vertėjos dirba. Jos neverčia tekstų sistemingai, o tik intuityviai. Jos ieško prasmės.

Visi nepastebėti vertėjai

Vertimo biuras glaudžia daugybę kūrybingų ir talentingų žmonių. Dažnai mes jų net nepažįstame. Jie kaip anonimai, vaiduokliai. Jei vadinamasis ghost writer ( rašytojas vaiduoklis) užrašo svetimas biografijas, tai nematomas vertėjas platina užsienio kūrėjų idėjas. Gal nuo šiandien pradėsit ieškoti ne tik garsiausių rašytojų stiliaus bruožų, bet ir vertėjų specifikos. Negalima pamiršti, kad vertėjų indelis į pasaulinį literatūros lobyną nenuginčijamas. Nenuvertinkit vertėjo pastangų, nes kūrybingas vertimas toks retas.