POLITIKOS APŽVALGA

Europos Sąjungos Regioninės politikos (taip pat vadinamos Sanglaudos politika) bendras tikslas yra skatinti ekonominę gerovę ir socialinę sanglaudą visoje Europos Sąjungos teritorijoje – 27 valstybėse narėse ir 271 jų regione.

Dabartinės programos (2007-2013 m.)

Pagal dabartinę finansinę programą (2007 – 2013 m.), regioninės politikos išlaidos vidutiniškai sudaro beveik 50 mlrd. eurų per metus. Tai yra daugiau negu trečdalis (35,7 proc.) viso ES biudžeto.

Regioninė politika įgyvendinama per tris Struktūrinius fondus – Europos regioninės plėtros fondą, Europos socialinį fondą ir Sanglaudos fondą.

Trys pagrindiniai ES Sanglaudos politikos tikslai yra: konvergencija, regioninis konkurencingumas ir užimtumas bei Europos teritorinis bendradarbiavimas.

Konvergencija. Daugiau negu 80 proc. Sanglaudos politikos biudžeto yra skiriama skurdžiausiems regionams, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 proc. Europos vidurkio (arba tik nedaug didesnis už šį rodiklį). Minėti pinigai yra išleidžiami priemonėms, skirtoms skatinti ekonomikos augimą, įskaitant transportą ir kitus infrastruktūros projektus. Iš viso šimtas regionų gauna finansavimą pagal konvergencijos tikslą, kuris iki 2006 m. buvo vadinamas pirmuoju tikslu („Objective 1“). Bendras šių regionų gyventojų skaičius yra apie 170 mln. ir sudaro šiek tiek daugiau nei treędalį visų ES gyventojų. Didžioji dalis vadinamųjų „konvergencijos regionų“ yra naujosiose (įstojusiose į ES nuo 2004 m.) valstybėse narėse iš Vidurio ir Rytų Europos, o taip pat ir Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir pietų Italijoje.

Regioninis konkurencingumas ir užimtumas. Apie 16 proc. Sanglaudos politikos biudžeto (8 mlrd. per metus) yra paskirstoma 170 regionų, kurie neatitinka paramos pagal Konvergencijos tikslą reikalavimų. Regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslas iki 2006 m. buvo vadinamas antruoju tikslu („Objective 2“). Europos pinigai yra naudojami projektams, kurie prisideda prie ekonominio konkurencingumo stiprinimo skatinant inovacijas ir verslumą, saugant aplinką, gerinant transporto tinklus, gerinant darbo jėgos sugebėjimą prisitaikyti ir investuojant į žmogiškuosius išteklius, finansuoti.

Europos teritorinis bendradarbiavimas. Likusi, 2,5 proc. dydžio (apie 1,25 mlrd. eurų per metus), sanglaudos biudžeto dalis yra skirta skatinti ekonominį bendradarbiavimą tarp regionų skirtingose valstybės narėse vykdant bendrus projektus ir dalinantis patirtimi. Didžioji dalis šių pinigų yra išleidžiama glaudesnių ryšių tarp pasienio regionų užmezgimui.   

Ateities programos (2014-2020 m.)

2010 m. lapkričio mėn. Europos Komisija paskelbė pirmąsias savo mintis apie ES Sanglaudos politikos ateitį po to, kai 2013 m. pasibaigs dabartinis programavimo laikotarpis.

Reikšmingiausios iš komisijos pateiktų minčių yra šios:

Fondų lėšų skyrimo susiejimas su Europa 2020 tikslais.Tarp šių tikslų yra tokie, kaip užimtumo lygio didinimas, skurdo mažinimas, prieigos prie švietimo pagerinimas, didesnės investicijos į mokslinius tyrimus ir technologijas, efektyvesnis energijos naudojimas ir švariųjų technologijų skatinimas, siekiant sumažinti anglies dvideginio emisijas.

Valstybių narių skatinimas pasirašyti partnerystės susitarimus. Šie susitarimai glaudžiai atitinka Nacionalines reformų programas, kurias valstybės narės turės parengti ir įgyvendinti pagal Europa 2020 strategiją. Juose būtų numatyti investavimo prioritetai, išteklių paskirstymas bei siekiami tikslai.

Išteklių koncentravimas į nedidelį prioritetų kiekį. Komisija siūlo, kad valstybės narės ir regionai struktūrinių fondų ir nacionalinių biudžetų išteklius sutelktų į nedidelį teminių prioritetų, susijusių su Europa 2020 tikslais, kiekį. Tų valstybių, kurios gauna santykinai mažą struktūrinių fondų finansavimą, būtų prašoma sutelkti savo programų dėmesį į du ar tris prioritetus.

Išmokų susiejimas su tam tikromis sąlygomis. Komisija siūlo su kiekviena valstybe nare sutarti dėl tam tikrų sąlygų. Jos gali būti susijusios su viešojo administravimo tobulinimu ar nacionalinės įstatymų leidybos reformomis, pavyzdžiui, darbo teise ar aplinkosaugos standartais. Išmokos nebūtų teikiamos tol, kol nebūtų įgyvendintos iš anksto susiderėtos sąlygos.

„Išmokų rezervo“, skirto geriausiems projektų vykdytojams, sukūrimas. Buvo pasiūlyta, kad palyginti maža Sanglaudos politikos biudžeto dalis (galbūt apie 3 proc.) būtų laikoma rezerve ir panaudota premijuoti toms valstybėms narėms ir regionams, kuriems geriausiai sekėsi įgyvendinti iš anksto sutartus tikslus.

Stebėsenos ir vertinimo stiprinimas. Komisija mano, jog reikia tobulinti stebėsenos ir vertinimo sistemas tam, kad būtų priartėta prie labiau į rezultatus orientuotos sistemos. Ji norėtų, kad būtų iš anksto susitarta dėl aiškių ir išmatuojamų tikslų bei rodiklių, kurie vėliau galės būti panaudoti vertinant programų rezultatus valstybėse narėse.

Subsidijų derinimas su paskolomis. ES pinigų naudojimas paskolų suteikimui vertinamas kaip būdas maksimizuoti lėšų poveikiui ir skatinti finansiškai tvaresnes investicijas. Komisija jau turi patirties naudojant vadinamuosius „finansinės inžinerijos instrumentus“ dabartiniu programavimo laikotarpiu (2007 – 2013 m.).

Teritorinio aspekto stiprinimas. Lisabonos sutartyje numatyta, kad Europos Sąjunga turėtų skatinti ne tik ekonominę ir socialinę sanglaudą, bet taip pat ir teritorinę sanglaudą. Tai reiškia, kad ES turėtų siekti užtikrinti labiau subalansuotą ekonominės veiklos plėtrą visuose savo regionuose, įskaitant miesto ir kaimo vietoves, salas ir periferinius regionus. Visų pirma, Komisija ketina skirti daugiau dėmesio miesto vietovėms ir didinti vietos ir regioninės valdžios įsitraukimą į veiklos programas.

Partnerystės stiprinimas. Komisija siekia padidinti vietos ir regionų suinteresuotų šalių, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės organizacijų įsitraukimą įgyvendinant veiklos programas.  Ji taip pat nori skatinti vietinių plėtros metodų sklaidą remiantis įvairių susijusių veikėjų partneryste.  

Komisijos išreikštos mintys suteikė pagrindą viešosioms konsultacijoms (vyksta iki 2011 m. sausio mėn. 31 d.) ir nuolatiniam dialogui su nacionalinėmis, vietinėmis ir regioninėmis valdžios institucijomis, Europos Parlamentu, Regionų komitetu bei kitomis suinteresuotomis šalimis.

PROBLEMOS

Plačiai diskutuojami klausimai, susiję su būsima ES Sanglaudos politika (2014-2020 m.) yra šie:

Biudžetas

Pinigų suma, skiriama Sanglaudos politikai priklausys nuo bendro ES biudžeto dydžio 2014 – 2020 m. laikotarpiu. Komisija 2011 m. birželio mėn. tikisi pateikti pasiūlymus ateinančių septynerių metų laikotarpiui, vadinamajai Daugiametei finansinei programai.

Europos komisaras, atsakingas už regioninę politiką, Johanas Hanas (Johannes Hahn) teigia, kad turėtų būti išlaikytas dabartinis finansavimo lygis – apie 50 mlrd. eurų per metus – tam, kad būtų įgyvendinta Europa 2020 strategija ir padidintas ES konkurencingumas bei „Europa taptų labiau matoma“ valstybėse narėse.

Kai kurios sąlyginai turtingos ES valstybės, kurios taip pat įneša didžiąją dalį į ES biudžetą, jau keletą metų tvirtina, kad ES biudžetas turėtų būti apribotas iki ne didesnio rodiklio, nei 1 proc. 27 bloko narių bendrųjų pajamų. 

Tai reikštų, kad biudžetas bus gerokai mažesnis, palyginus su 2007 – 2013 m. laikotarpui, kuomet jis prilygo 1,13 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų.

2010 m. gruodžio mėn. 18 d. Prancūzijos, Vokietijos, Suomijos, Nyderlandų karalystės bei Jungtinės Karalystės vadovai nusiuntė bendrą laišką Europos  Komisijos pirmininkui Žosė Manueliui Baroso (José Manuel Barroso), kuriame pareiškė, jog ES biudžetas neturėtų būti didinamas daugiau, nei vidutinis infliacijos lygis. Austrija ir Švedija yra dar dvi valstybės praeityje pritarusios raginimams apriboti bloko biudžetą.  

Koncentracija

Europos Komisija teigia, kad kiekviena valstybė narė ar regionas turi sutelkti savo išteklius (įskaitant pinigus iš ES bei panašius fondus) į nedidelį prioritetų, susijusių su Europa 2020 strategijos tikslais (didinti užimtumo lygį, mažinti skurdą, gerinti švietimo prieinamumą, daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijas, skatinti energijos naudojimo efektyvumą ir atsinaujinančius energijos šaltinius bei mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį), skaičių.

Atsižvelgiant į tai, kad iš visų valstybių narių bus tikimasi, jog šios įtrauks visus Europa 2020 tikslus į savo Nacionalines reformų programas, sunku įsivaizduoti, kaip valstybė galėtų kelis iš šių tikslų įvardinti kaip svarbesnius, nei kiti.

Sąlygiškumas

Regis, jog mintis, kad valstybės narės turėtų būti skatinamos įgyvendinti reformas, reikalingas pasiekti savo pačių išsikeltiems tikslams, yra plačiai palaikoma. Pavyzdžiui, gali reikėti peržiūrėti aplinkosaugos įstatymus tam, kad būtų galima geriau panaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius (įskaitant saulės ir vėjo energiją).

Tačiau, kur kas prieštaringesnis yra Komisijos pasiūlymas sustabdyti arba nutraukti mokėjimus valstybėms narėms, kurios nesilaiko Stabilumo ir augimo pakto, galiojančio valstybėms narėms, įsivedusioms eurą, taisyklių. Ypatingai tam prieštarauja regioninės valdžios institucijos, teigdamos, kad negali būti baudžiamos už nacionalinės valdžios sprendimų padarinius.  

Taip pat prieštaringai vertinamas ir „išmokų rezervas“, kuris turėtų būti panaudotas premijuoti toms valstybėms bei regionams, kurie pasiekė ar viršijo savo tikslus. Kai kurios valstybės narės yra susirūpinusios, kad bus sudėtinga teisingai paskirstyti tokias „premijas“ ir pageidauja iš anksto žinoti, kiek tiksliai pinigų gaus iš ES

Tinkamumas

Dabartiniu programavimo laikotarpiu (2007 – 2013 m.) virš 80 proc. Sanglaudos politikos biudžeto yra skiriama šimtui skurdžiausių regionų, kuriose bendrai gyvena apie 170 mln. gyventojų – vienas trečdalis visos Europos populiacijos. Likusieji 18,5 proc. atitenka likusiems ES regionams.

Remiantis Europos Komisijos duomenimis, kito programavimo laikotarpio metu bus mažiau negu septyniasdešimt regionų, automatiškai kvalifikuojamų, kaip konvergencijos regionai, kadangi jų BVP vienam gyventojui nesiekia 75 proc. Europos vidurkio. Tai reiškia, kad gyventojų skaičius konvergencijos regionuose sumažės iki 120 mln. – vieno ketvirtadalio visos Europos populiacijos.

Komisija svarsto galimybę įvesti naują kategoriją – pereinamuosius regionus (transition regions), kurių BVP vienam gyventojui yra tarp 75 ir 90 proc. Europos vidurkio. Šie regionai gautų mažesnį finansavimą, nei konvergencijos regionai, tačiau vis dar galėtų tikėtis nuolatinės paramos iš struktūrinių fondų.

Tuo atveju, jei Sanglaudos politikos biudžetas kitam programavimo laikotarpiui būtų gerokai sumažintas, kai kurios valstybėms narėms gali kilti klausimas, ar verta ir toliau ES fondų lėšas skirti visiems regionams (271 regionas), ar geriau turtingiausių regionų neįtraukti į ES fondų finansavimo sritį tam, kad būtų išlaikytos išmokos skurdžiausiems regionams.

NUOMONĖS

ES institucijos

Europos Parlamentas teigia, jog „stipri ir gerai finansuojama ES Regioninė politika“ yra būtina norint pasiekti socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą, kuri yra vienas iš pagrindinių ES tikslų pagal Lisabonos sutartį. EP nariai pasisako už tai, kad „Sanglaudos politikos biudžeto lygis būtų išlaikytas ir po 2013 m., o bet kokie bandymai jį iš naujo nacionalizuoti atmesti“. 

Parlamentas mano, kad reikėtų išsaugoti dabartinę Sanglaudos politikos sistemą, remiantis trimis pagrindiniais tikslais – konvergencija, regionų konkurencingumu ir užimtumu bei teritoriniu bendradarbiavimu. Be to, Parlamentas primygtinai teigia, jog Europos socialinis fondas turėtų išlikti sanglaudos politikos programos dalimi.

EP nariai ragina Komisiją, kad ši užtikrintų fondų lėšų skyrimo ir panaudojimo valstybėse narėse stebėseną ir priežiūrą. Jie norėtų, kad „didesnis vaidmuo atitektų vietos ir regionų lygmeniui“, o taip pat daugiau dėmesio skiriama miestų ir priemiesčių teritorijų specifinių poreikių patenkinimui.

Regionų komitetas pripažįsta, kad Sanglaudos politika yra susijusi su Europa 2020 strategija, tačiau primygtinai reikalauja, kad išliktų savarankiška politika. Komitetas yra susirūpinęs, kad Europa 2020 programa nesukeltų problemų regioninėms ir vietos valdžios institucijoms, pavyzdžiui, įvedant naujus ataskaitų teikimo reikalavimus.

Šis patariamasis organas palaiko dabartinę struktūrinių fondų sistemą ir pasisako prieš bet kokias labiau į atskirus sektorius orientuotas permainas.

Asociacijos

Europos regionų asamblėja įsitikinusi, kad ir kitu programavimo laikotarpiu būtų išlaikyta parama skurdžiausiems ES regionams. Ji konvergencijos tikslą traktuoja kaip „ES solidarumo simbolį“, kuris turi būti apsaugotas nuo bet kokių ES biudžeto apkarpymų.  

Tačiau, asamblėja apgailestauja dėl to, ką ji vadina „nesugebėjimu įtraukti regionų, kaip visateisių Europos Sąjungos ir valstybių narių partnerių“. Be to, asamblėja griežtai prieštarauja pasiūlymams, kad išmokos regionams priklausytų nuo nacionalinių valdžios organų įgyvendinamų struktūrinių reformų, kurios visai nėra susijusios su Sanglaudos politikos įgyvendinimu.

Asamblėja ragina supaprastinti fondų valdymo, skyrimo ir veiklos taisykles bei pakeisti teritorinio bendradarbiavimo projektų rengimo procedūras.

Europos Savivaldybių ir regionų taryba pritaria Komisijai dėl stiprios Sanglaudos politikos visuose ES regionuose poreikio, ypatingą dėmesį skiriant atsiliekantiems regionams. Tačiau Taryba pageidauja decentralizuoti politiką stiprinant teritorinius aspektus, kaip būdą patenkinti tiek miesto, tiek ir kaimo vietovių poreikius bei stiprinti jų tarpusavio ryšius.

Taryba griežtai prieštarauja pasiūlymams, kad išmokos priklausytų nuo valstybių narių atitikimo Stabilumo ir augimo paktui. Ji įsitikinusi, kad dėl bet kokių sąlygų visų lygių valdžios institucijos turi susitarti iš anksto, o vietiniai ir regioniniai lygmenys turi būti įtraukti į bet kokius teisiškai įpareigojančius partnerystės susitarimus.

Europos periferinių pajūrio regionų konferencija (The Conference of Peripheral Maritime Regions of Europe – CPMR) taip pat pasisako už Sanglaudos politikos, apimančios visus ES regionus, išlaikymą. Ji įsitikinusi, kad regioninės valdžios institucijos turi būti visiškai įtrauktos į valdymo mechanizmus (tokius, kaip partnerystės sutartys, nustatančios reikiamus pasiekti tikslus), siūlomus Penktojoje sanglaudos ataskaitoje.  

Konferencija pritaria labiau sutelktos ir į rezultatus orientuotos ES Sanglaudos politikos idėjai. Tačiau nepritaria siūlymui susieti struktūrinių fondų išmokas su Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų laikymusi.

EUROCITIES, didžiųjų Europos miestų tinkas, palaiko pasiūlymus, kad ES Sanglaudos politika daugiau dėmesio skirtų miesto vietovėms ir pageidauja, kad miesto projektas lėšos būtų skiriamos privalomai, tačiau nekeičiant bendros struktūrinių fondų sandaros

Tinklas tvirtai įsitikinęs, kad vietos ir regioninės valdžios institucijos, atsakingos už Europos miestus, gali geriausiai valdyti, koordinuoti ir įgyvendinti politiką miesto vietovėse. Todėl valstybės narės turėtų būti įpareigotos bendradarbiauti su miestais ir įtraukti juos į sprendimų dėl prioritetų priėmimo procesą bei programų, kurios kofinansuojamos struktūrinių fondų, vystymą.

EUROCITIES nepritaria siūlymams struktūrinių fondų išmokas susieti su Stabilumo ir augimo pakto taisyklių laikymusi, o taip pat turi abejonių ir dėl „išmokų rezervo“.

Valstybės narės

Prancūzija palaiko pasiūlymą įvesti naują pereinamųjų regionų kategoriją toms teritorijoms, kurios nėra tokios skurdžios, kad patektų į konvergencijos regionų kategoriją, tačiau jų BVP vienam gyventojui yra daug žemesnis, nei Europos vidurkis. Prancūzijos vyriausybė taip pat pritaria ES Sanglaudos politikos susiejimui su Europa 2020 tikslais bei administracinių procedūrų, susijusių su struktūriniais fondais, supaprastinimui (praneša EurActiv Prancūzija).

Vokietija entuziastingai pritaria ES pinigų panaudojimui kuriant paskolų sistemas ir vadinamuosius „atsinaujinančius fondus“, kadangi jie gali pasitarnauti didinant viešųjų investicijų poveikį ir užtikrinant, jog projektai kuriami ir valdomi taip, jog būtų finansiškai naudinga ilguoju laikotarpiu. Tikimasi, kad tokios sistemos bus efektyvesnės ir veiksmingesnės, nei tiesiog pinigų skirimas negrąžinamų subsidijų forma.

Vokiečiai palaiko Komisijos siūlymą sutelkti išteklius į ribotą prioritetų skaičių, tačiau pageidauja, kad regionams būtų patiems leista nusistatyti savo prioritetus. Jie pritaria pereinamųjų regionų koncepcijai ir tikisi finansinės paramos tęsimo Rytų Vokietijos regionuose.

Jie taip pat nori supaprastinti paraiškų pateikimo procedūras ir sumažinti administracinę naštą dotacijų gavėjams ir valdančiosioms institucijoms.

Žinoma, jog Čekijos Respublika, Vengrija, Lenkija ir Slovakija (taip pat žinomos kaip VIšegrado ketvertas ar V4 šalys) bendradarbiauja koordinuojant savo pozicijas dėl būsimos ES Sanglaudos politikos (praneša EurActiv).

Jos sutinka su Komisija dėl poreikio išlaikyti tokį patį Sanglaudos politikos biudžeto lygį bei didžiąją dalį resursų sutelkti į vargingiausias valstybes (vadinamasis „konvergencijos tikslas“). Jos taip pat pageidauja, kad būtų supaprastintos taisyklės ir procedūros.

V4 šalys pabrėžia lankstumo poreikį – kad kiekviena valstybė galėtų pasirinkti savo prioritetus, nustatančius, kur investuoti iš ES gautus pinigus. Minėtos valstybės yra skeptiškai nusiteikusios „išmokų rezervo“ ir geriausiai tikslus vykdančių regionų ir valstybių premijavimo klausimu. Baiminamasi, kad toks būdas gali paskatinti požiūrio, kad valstybės ne bendradarbiauja, o konkuruoja viena su kita, atsiradimą.

Žinoma, kad Jungtinė Karalystė palaiko bendro ES biudžeto dydžio apribojimą, kas taip pat turėtų įtakos ir struktūriniams fondams (praneša EurActiv).

Straipsnis publikuotas EurActiv.com  tinklapyje 2011 m. vasario 1 d., atnaujintas vasario 3 d., tekstas anglų kalba http://www.euractiv.com/en/regional-policy/eu-cohesion-policy-2014-2020-linksdossier-501653 .